Naujai gana perspektyviai skambančios franšizės pradžiai sukurti buvo pakviestas netipinis kino kūrėjas Jaume‘as Collet-Serra‘as, kuris labiausiai yra žinomas iš veiksmo trilerių „Nežinomas“, „Sekluma“, „Pakeleivis“ ir ispaniško siaubo hito „Prieglauda“, nei iš nuotykių žanrui priklausančių kino projektų. Ar jam pavyko sukurti kažką ypatingo? Atsakymo ieškokite žemiau.
Apie ką mes čia…
XVI amžiuje ispanų konkistadoras Lopė de Agirė kartu su savo bendražygiais Amazonės džiunglėse ieškojo itin svarbaus artefakto, tačiau pateko į spąstus ir liko palaidotas ten amžiams. Praėjus beveik keturiems amžiams, jo pėdomis nusprendžia keliauti britų gamtos tyrinėtoja ir avantiūristė Lilė Hougton. O kad jos misija pavyktų, moteris pasamdo vietinį Amazonės džiunglių žinovą Frenką Vulfą. Viskas kaip ir būtų gerai, bet jie net nenutuokia, kad paskui juos keliauja dar vienas žmogus, kuris irgi trokšta to, ko kadaise ieškojo Agirė.
Kūrinio turinys
Eidamas į šį filmą džiaugiausi kaip vaikas, nes jau nebepamenu, kada teko žiūrėti dideliame ekrane tokio pobūdžio nuotykių kiną. Ir manau, kad daug kam tai bus tikra šventė, nes klasikinio pobūdžio nuotykių kinas, kuris daug kam tapo ir neatsiejamu vaikystės ar paauglystės atributu, pagaliau vėl atkeliavo ten, kur jam ir vieta – į kino teatrus!
Pats filmas – tai mums visiems žinomų ir labai mylimų juostų mišinys, dėl ko reikia padėkoti studijai „Walt Disney“, kuri neišradinėjo dviračio, o tiesiog pasisėmė idėjų iš geriausių žanro atstovų ir sulipdė šį smagų ir be galo įtraukiantį nuotykį. O kalbu aš apie tokius kino hitus kaip „Karibų piratai“, „Mumija“, „Indiana Džounsas“, „Romanas su brangakmeniu“, „Padaužos“ ir „Afrikos karalienė“. Galbūt tik pastarojo daug kas iš Jūsų nėra matęs, bet rekomenduočiau pasižiūrėti, nes tai išties puikus klasikinis 1951 metų filmas, už kurį legendinis Humphrey Bogartas pelnė savo vienintelį „Oskarą“.
Tad ko reikėjo tikėtis iš tokio filmo, kuriame yra matomos visų išvardintų nuotykių juostų detalės? Ogi visko. Čia mes pastebime ir nutrūktgalviškus nuotykius, ir magijos perpildytus elementus, ir suktus galvosūkius, ir be galo intensyvų veiksmą, kuris neleidžia nuobodžiauti nei akimirkai. Be to, vienas iš didesnių šio filmo pliusų – charizmatiški personažai. Aišku, jie nėra tokie ryškūs kaip kapitonas Džekas Sperou ar daktaras Indiana Džounsas, bet išskirtinumo jiems tikrai netrūksta. Be to, visi iki vieno personažai atsiskleidė iš ganėtinai paprastos ir aiškios, bet tuo pačiu įtraukiančios pozicijos.
Asmeniškai man labiausiai patiko tai, kaip čia buvo pavaizduotas Lopė de Agirė. Anksčiau teko žiūrėti kelias juostas apie šio žymaus ispanų konkistadoro gyvenimą, kuriose jis buvo pavaizduotas kitokiu būdu, todėl išvysti naują žvilgsnį į jį buvo išties smagu. Apie kokias juostas užsiminiau? Tai 1972 metų Wernero Hercogo „Agirė, Dievo rūstybė“ ir Carloso Sauros „El Dorado“. Jeigu Jums yra įdomi ši tema, verta pamatyti ir mano paminėtus kino hitus.
Kalbant apie pačią istoriją, ji kažkiek naivi ir banali, o taip pat pernelyg supaprastinta, bet iš kitos pusės, filmas turi pakankamai netikėtą siužetinį posūkį, kuris paperka. Ir čia taip pat yra vienas iš tų klasikinių nuotykių žanro juostų šablonų, kai naivumas nugali prieš rimtesnius išvedžiojimus ir geriau apgalvotus siužetinius sprendimus. Bet „Disney“ nebūtų „Disney“, jeigu į siužetą neįterptų kai kurių itin aktualių socialinių klausimų apie nelygybę ir feminizmą. Tačiau tai visiškai nerėžia akių, kas yra pagirtina.
Manau, čia ir sustosiu, nes nesinori atskleisti pernelyg daug. Apibendrinant – filmas žvalus, įtraukiantis ir tuo pačiu atiduodantis savotišką duoklę klasikiniams žanro atstovams, kas tikrai negali nedžiuginti. Todėl jeigu pasiilgote tikrų nuotykių, šis filmas padarys Jums tikrai gerą įspūdį. Ypatingai, jeigu jį eisite žiūrėti su visa šeima, nes būtent tokiai auditorijai jis ir yra pritaikytas.
Techninė juostos pusė
Kalbant apie techninius juostos aspektus, tai filmas atrodo išties prabangiai, nes jam sukurti buvo investuota maždaug 150-200 mln. dolerių. Bet čia „Walt Disney“, tai kaip ir normalu. Specialieji efektai čia naudojami visur, todėl kartais gal ir yra pastebimas CGI, bet jis tikrai netrikdo ir net maloniai nustebina kūrėjų fantazija. Muzika juostoje irgi sukelia žvalų nuotykių jausmą, o instrumentinė grupės Metallica dainos „Nothing Else Matters“ dainos versija užburia nuo pradžios iki pat finalo.
Kameros darbas dinamiškas ir šauniai perteikiantis veiksmo grožį, o garso ir vaizdo montažas tvarkingi ir neleidžiantys atsikvėpti nuo rodomo ekrane reginio.
Taip pat puikiai atrodo ir produkcijos dizainas, kurio dėka „Disneyland“ atrakcionas įgavo naujas spalvas ir atgijo iš itin kerinčios perspektyvos. Nekalbu apie meninį apipavidalinimą, kuris irgi buvo nepakartojamas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ne paslaptis, jog Dwayne‘as Johnsonas vaidina visur, kur tik įmanoma, todėl kartais jo perteklius kino ekranuose net savotiškai vargina. Bet šičia jis buvo kaip niekad šaunus ir jo pasirodymas juostai suteikė tik papildomą pliusą. Taip pat smagiai ekrane atrodė ir Emily Blunt, kuriai atiteko pagrindinis moteriškas vaidmuo. Chemija tarp jų jautėsi, kas negali nedžiuginti.
Antras planas irgi buvo užpildytas charizmos nestokojančiais aktoriais, tokiais kaip Jesse‘is Plemonsas, Jackas Whitehallas, Edgaras Ramirezas ir Paulas Giamattis, kurie įkūnijo ganėtinai įdomius veikėjus.
Verdiktas
„Džiunglių kruizas“ – itin nuotaikingas ir įvairiausių nuotykių kupinas studijos „Walt Disney“ filmas, kuriame žiūrovams yra suteikiama puiki proga pasinerti į įtemptą bei intriguojančią kelionę po paslaptingas Amazonės džiungles su šauniuoju Dwayne‘u Johnsonu ir labai kieta Emily Blunt. Ir būtent su šiuo filmu atgyja klasikinis nuotykių žanras, kurio mes taip pasiilgome.