Apie ką mes čia...
JAV ir Kanados pasienyje gyvenantis medkirtys Džo Breivenas turi viską, ko gali norėti tikras vyras – mylinčią žmoną, nuostabią dukrą, jaukius namus ir darbą, kuris jam teikia malonumą. Tačiau vieną dieną jam tenka susidurti su labai pavojingais žmonėmis, atkeliavusiais pas jį į namus dėl vieno tikslo – nuskriausti jo šeimą, jeigu jis neįvykdys jų reikalavimų. Neturėdamas kitos išeities ir norėdamas išgelbėti savo artimuosius, vyras stoja į nelygią kovą su iki dantų ginkluotais užpuolikais. Tik ar jam pavyks juos sustabdyti? Štai kur klausimas, į kurį negali atsakyti net ir pats Džo.
Kūrinio turinys
Juostos apie padorius ir savo šeimas nuo nusikaltėlių norinčius apsaugoti žmones nėra jokia naujovė. Prieš kelis dešimtmečius tokios temos juostos pasirodydavo vos ne kiekvieną premjerinį savaitgalį. Dabar, šiais komiksų ekranizacijų epochos laikais, daugelio tokių filmų vieta – DVD lentyna.
Todėl sužinojus apie tai, jog kino teatre bus parodytas filmas „Džo Breivenas“, nuoširdžiai nustebau. Visgi tai nėra juosta, kurios formatas dabar atitiktų šiuolaikinius pramoginio kino standartus. Bet iš kitos pusės, tokių paprastų, bet įtraukiančių filmų apie vieno žmogaus kovą su blogus kėslus turinčiais nusikaltėliais, irgi reikia. Kartais gi tiesiog norisi prisiminti tuos laikus, kai vienas kietas bičas sugebėdavo pasipriešinti armijai bei likti gyvas. Kas gyveno Schwarzeneggerio, Stallone, Van Damme populiarumo laikais, tikrais supras apie ką aš čia šneku.
Ši juosta niekuo neišsiskiria nuo tų filmų, kuriuose pagrindinis herojus privalo visais įmanomais būdais kovoti dėl savo artimųjų saugumo. Bet pripažinsiu, žiūrėti buvo tikrai smagu. Tai nėra nuobodaus veiksmo trileriukas, o pakankamai kokybiškai atrodantis mažo biudžeto filmas, kuris į rodomą veiksmą įtraukė nuo pat pradžios.
Siužetinė linija yra paprasta kaip dvi kapeikos, todėl tikėtis kažkokių įmantrių istorijos vingių nereikia. Jų čia nėra. Užtat yra pakankamai nebloga drama tarp tėvo ir sūnaus požiūrio į gyvenimą bei šeimos vertybių svarbą kiekvienam save gerbiančiam žmogui. Visgi ši filmo dalis išties nebloga ir priverčianti susimąstyti apie mūsų daromas klaidas norint atsikratyti tų, kuriuos mes mylime. Nors ir jie nėra tokie pajėgūs bei gyvybingi kaip prieš daugelį metų.
Veiksmas filme taip pat neblogas. Yra ir kietai atrodančių susidūrimų vienas prieš vieną, ir susišaudymų bei brutalių momentų, primenančių „Senosios“ mokyklos veiksmo filmus. Ties tuo čia pasidarbuota iš peties, kaip ir priklauso tokio stiliaus juostoms.
Tačiau, nors juosta ir maloniai susižiūrėjo, visgi manau, jog tokie filmai, kaip šis pirmasis Lino Oedingo pilno metro režisūrinis darbas, yra puikūs peržiūrai namie prie lengvų užkandžių, užgeriant juos kokiu nors šaltu kraftiniu alumi, bet tikrai ne rodymui kino salėse. Visgi kai eini į kiną, nori gauti ne B kategorijai priskirtą juostą, o kokį nors labai kokybišką ir puikią pramogą suteikiantį filmą. Deja, bet „Džo Breivenas“ neatitinka mano minimų filmų standartų.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės man asmeniškai patiko visai geras operatoriaus darbas, kuris leido patirti malonumą stebint veiksmo scenas, kuriose pagrindinis herojus stengiasi visomis jėgomis pasipriešinti blogiečiams.
Susišaudymai ir kovos plikais kumščiais čia buvo verčiausi dėmesio, atsižvelgiant į kameros darbo perspektyvą. Taip pat akis nudžiugino ir pati aplinka. Kraštovaizdžiai ir gamtos grožis irgi paperka.
Visur kitur viskas sukurta pagal standartinę schemą – įtampą sukeliantis garso takelis, primenantis šimtus panašių veiksmo filmų, standartinis montažas, leidžiantis pamatyti pernelyg vientisą siužetinę liniją, ir sustiprintas garso montažas, sustiprinęs kai kurias veiksmo scenas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalo Drogo, Konano bei Akvameno vaidmenų atlikėjas Jasonas Momoa vėl pateikiamas kaip kietas ir bebaimis vyrukas, kuris neduoda ramybės nedorėliams. Apie jo vaidybą čia nereikia kalbėti, nes jis yra toks kaip ir visuose kituose projektuose. Tačiau, nors kaip ir bebūtų keista, jis puikiai tinka tokioms rolėms.
Antraplaniuose vaidmenyse suvaidino dar du geri aktoriai – iš „Įsikūnijimo“ žinomas Stephenas Langas, kuris atliko Džo Breiveno tėčio vaidmenį, bei pagrindinį blogietį suvaidinęs Garretas Dillahuntas. Abu vyrai suvaidino pakankamai neblogai. Jų pasirodymai neerzino, nors ir nesukėlė jokių didelių emocijų stebint jų suvaidintus herojus.
Verdiktas
„Džo Breivenas“ – standartinis „senosios“ mokyklos stiliaus B kategorijos veiksmo trileris, kuriame vienas žmogus stoja į nelygią kovą su nusikaltėlių grupuote. Be neblogo veiksmo, gražių peizažų ir kietai atrodančio rūstaus veido savininko Jasono Momoa, filmas negali pasiūlyti nieko, ko negalėjome matyti kituose panašaus pobūdžio filmuose.
Filmo anonsas: