Filmas ne tik tapo pirmuoju istorijoje N-16 (angl. „R“) cenzą turinčiu milijardieriumi, bet prie viso to pelnė aibę prestižinių apdovanojimų, tarp kurių ir dvi „Oskaro“ statulėles už geriausią garso takelį ir geriausią pagrindinį vyrišką vaidmenį.

Pats režisierius po tokio neregėto hito ne vieną kartą sakė, jog neturi jokių planų pratęsti šią istoriją, nes ji tiesiog yra užbaigta ir neverta prie jos sugrįžti. Na, bet tikriausiai prie jo namų atvažiavęs pinigų sunkvežimis su „Warner Bros.“ studijos logotipu privertė peržvelgti prioritetus, nes kito paaiškinimo tiesiog nėra, kodėl po penkerių metų nuo originalaus filmo pasirodymo į kino ekranus atkeliavo „Džokeris: Folie à Deux“.

O koks gavosi tęsinys, ar jo reikėjo ir ar jis išties turi miuziklo žanro bruožus? Į šiuos klausimus atsakysiu vėliau.

Apie ką mes čia...

Po sukeltų neramumų Gotamo mieste, tikru kovos su sistema simboliu tapęs Artūras Flekas dienas leidžia Arkamo psichiatrinėje ligoninėje. Vieną dieną ten jis sutinka savo sielos draugę Harliną Kvinzel, su kuria jį pradeda sieti ne tik šilti jausmai, bet ir bendri sociopatiški interesai. O tai netrukus gali pastatyti Gotamo miestą ant kelių.

Kūrinio turinys

Dar kartą pasisakysiu – 2019 metų „Džokeris“ nėra komiksiniu filmu ir jis neturi nieko bendro su komiksais apart kelių pavadinimų ir personažų vardų. O ir ekrane mes matome ne arogantišką kriminalinio pasaulio princą, o visišką pastumdėlį, kuris pats to nenorėdamas, tapo tikru supuvusios visuomenės veidu, o galiausiai ir savotišku paprastų žmonių kovos simboliu prieš turtinguosius. Bet užtat, tai buvo stiprus, socialines problemas paliečiantis ir labai teisingas temas pristatęs draminis pasakojimas, kuris iki šiol sugeba paliesti iki širdies gelmių.

Todėl kai tik sužinojau, jog yra ruošiama antra dalis, numalšinau savo lūkesčius, nes pradėjau įtarti, jog ir ji nebus labai jau priartinta prie „DC“ komiksų, o tik perims tam tikrus elementus iš jų. Bet Toddas Phillipsas nusprendė šįkart sužaisti kitaip, paskelbdamas, jog „Džokerio“ tęsinys dalinai bus miuziklu. Ir šičia mano susidomėjimas filmu akimirksniu išaugo, nes tokio žingsnio tikrai nesitikėjau. Ypatingai atsižvelgus į tai, į kokius rėmus buvo įspraustas originalas.

Be to, filmo laukiau dar ir dėl vieno svarbaus niuanso – noro pamatyti, kokį nepasitenkinimą patirs miuziklų nekentėjai, nes tokių yra išties nemažai. Na, bet manau reikia jau pradėti kalbėti apie naują „Džokerį“, nes šis filmas turi ir minusų, ir pliusų.

Taigi, taip, tai pusiau miuziklas, pusiau psichologinė drama, o kartu ir kriminalinio pobūdžio psichologinis trileris, kuris tam tikrais aspektais atrodo net niūriau nei pirmtakas. Dėl to iš vienos pusės yra smagu, nes režisierius išlaiko tą patį stilių, nepaversdamas gvildenamos istorijos į pigios melodramos fasadą, o tik suteikia jai romantinių bruožų, kurie visai sklandžiai susipina su tokiomis rimtomis temomis kaip vienatvė ar pamišimas. Bet tuo pačiu, tai yra didelis tęsinio minusas, nes juosta nepasiūlo beveik nieko naujo, ko mes nebuvome matę pirmoje dalyje.

Tad siužetiniu novatoriškumu ar tuo labiau šokiruojančiu turiniu antrasis „Džokeris“ pasigirti negali, nes šįkart jo unikalumas slypi elementariame muzikiniame pavidale, be kurio mes gautume lygiai tokį patį reginį, kaip ir 2019 metais. Suprantama, jog Toddas Phillipsas šiame plane nenorėjo išradinėti jokio dviračio, nes kam, jeigu ir sena koncepcija visai gerai veikia, bet būtent dėl to nenoro progresuoti, „Džokeris: Folie à Deux“ nesugeba išsiskirti iš minios, kaip savo laikais tą padarė originalas.

Dėl personažų priekaištų jokių, nes jie idealiai įsilieja į šį pasakojimą, nors kaip jau minėjau, be atitinkamų vardų, nieko bendro su komiksuose pristatytomis istorijomis jie neturi. Į šį faktą aišku nekreipiau jau dėmesio, nes mano nuomone, tiek Artūras Flekas (Džokeris), tiek ir Harlina Kvinzel (Harlė Kvin) tiesiog spinduliavo ekrane savo charizma, o tarp jų atsiradusi chemija tapo vienu iš didžiausių filmo siužetinės linijos privalumų. Be jų, turime dar ir kelis itin svarbius antro plano veikėjus, kurie lygiai taip pat papildė šią istoriją savo dramatiškais ir kartu įdomiais veiksmais. Apie ką eina kalba, nutylėsiu, nes vengiu „spoilerių“, o kai kurių veikėjų vardai gali tiesiog atskleisti kelis pačių kūrėjų slėptus siužetinius motyvus.

Visumoje, tai neblogas filmas, nors ir ne toks originalus ar šokiruojantis kaip pirmtakas, bet žiūroviškas, dramatiškas ir kas svarbiausia, laikantis įtampoje iki pat finalo. Bet ar „Džokeriui“ buvo reikalingas tęsinys? Manau, kad ne, nes tobulas atviras finalas jo tiesiog nereikalavo.

Techninė juostos pusė

Kas jau kas, bet filmo išorė yra nepriekaištinga. Šiuo konkrečiu atveju tai mažas šedevras, kurio kameros darbas, vaizdo montažas ir aišku garsas yra labai aukštame lygyje, jog neįmanoma atitraukti akių nuo to, kaip gi kruopščiai yra sudėlioti šios juostos vizualūs akcentai.

Aišku, meninis apipavidalinimas su dekoracijomis, grimu, kostiumais, ir šukuosenomis priešaky stulbina kūrėjų fantazija, o produkcijos dizainas suteikia Gotamo miestui daugiau laisvės ir epiškumo jame besirutuliojančiam veiksmui.

Ir didžiausias juostos akcentas – garso takelis. Jeigu pirmoje dalyje skambėjo nemirtingi Franko Sinatros, grupės Cream, Jimmy’io Durante’o, Fredo Astaire’o ir Gary’io Glitterio kūriniai, tai tęsinys siūlo ne ką mažiau įspūdingesnį rinkinį. Tik su vienu niuansu – beveik visas legendines dainas čia atlieka pagrindinis aktorių duetas. Ir tai yra be galo puiku!

Aktorių kolektyvinis darbas

Kalbėti apie Joaquino Phoenixo vaidybą manau nereikia, nes aktorius lygiai taip pat gerai įkūnijo Artūrą Fleką kaip ir pirmtake.

Visgi didesnį furorą čia sukelia Harlinos Kvinzel vaidmenį perteikusi Stefani Germanotta plačiau visiems žinoma kaip dainininkė Lady Gaga. Fantastiškas, tiesiog fantastiškas ir itin įsimintinas pasirodymas, kuris manau kitais metais bus įvertintas „Oskaro“ nominacija. Jos užsivedimas, jos emocijos, jos gracija ir kas svarbiausia, chemija su Joaquinu yra beveik viso šio filmo varikliu.

Dar filme galima pamatyti ir tokius žymius aktorius kaip Brendanas Gleesonas, Catherine Keener, Zazie Beetz ir Steve’ą Cooganą, kuriems taip pat buvo suteikta pakankamai ekraninio laiko pasireikšti.

Verdiktas

„Džokeris: Folie à Deux“ – idealiai miuziklo žanro ypatumus išnaudojęs, savo istorija tamsus, siužetiniais sprendimais intriguojantis ir techniškai nepriekaištingai atrodantis draminis reginys, kuris turi dar vieną stiprų kozirį – Joaquino Phoenixco ir Lady Gagos chemiją.

Tačiau kartu, tai nereikalingas užbaigtos 2019 metais istorijos pratęsimas, kuris visais įmanomais būdais bando atkartoti pirmtako receptą, elementariai užmiršdamas apie tobulėjimą ir asmeninį individualumą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją