Apie ką mes čia…
Nevykėliui klounui Arturui Flekui visiškai nesiseka – jo asmeninis gyvenimas atrodo košmariškas, darbas suteikia daug kančios, o visuomenei jis nėra reikalingas. Diena iš dienos išgyvenantis tą patį, sugniuždytas ir visiškai vienišas, Arturas nusprendžia pasipriešinti ir tapti tuo, kurio ne tik visi klausys, bet ir bijos. Ir jis tampa Džokeriu, kurį Gotamo miestas prisimins amžinai.
Kūrinio turinys
Galima teigti, jog pastarąjį dešimtmetį visas kino tendencijas Holivude diktuoja komiksų ekranizacijos, kurios tapo tokios populiarios, jog į metus yra išleidžiami mažiausiai penki filmai apie superherojus. Ir, aišku, visam šitam paradui diriguoja Kevino Feige‘o vadovaujama studija „Marvel“, kurios filmai ne tik užsidirba milžiniškus pinigus, bet ir savo lengvu pateikimu pakeri žiūrovus bei kino kritikus visame pasaulyje. Gaila tik, jog labai retai kada kine galima pamatyti visai kitokią iš komiksų atkeliavusių herojų alternatyvą, kurioje būtų stengtasi mums pateikti ne vien daug garso ir šviesų, bet ir išskirtinę istoriją apie kokį nors neeilinį personažą.
Paskutiniu tokiu originalesniu filmu tapo 2017 metais dienos šviesą išvydęs studijos „20th Century Fox“ projektas „Loganas“, kuris kaip diena ir naktis skyrėsi nuo pagrindinės „Iksmenų“ filmų serijos, dėl ko juosta gavo ne tik labai pozityvius įvertinimus iš įvairiausių kino profesionalų bei komiksų gerbėjų, bet dar ir nusipelnė „Oskaro“ nominacijos geriausio adaptuoto scenarijaus kategorijoje. Tad, žiūrėdamas „Džokerį“, iš karto prisiminiau šį prieš du metus kine rodytą filmą.
Žinoma, lygindamas su „Loganu“ šį Toddo Phillipso filmą turėjau omeny netipinį personažo pateikimą, o ne pačią abiejų projektų esmę. Visgi ši juosta neturi nieko bendro nei su komiksais, nei su tais Džokeriais, kurie anksčiau mums jau buvo pristatyti įvairiuose kino filmuose. Todėl jeigu tikitės išvysti panašų vaizdą į tą, kokį mums 2008 metais padovanojo Christopheris Nolanas savo kino šedevre „Tamsos riteris“, liksite labai nusivylę. Visgi šio filmo režisierius mums pabandė pristatyti pakankamai poetišką ir itin individualų požiūrį į šį vieną iš pačių populiariausių visų laikų komiksų blogiečių, todėl pats Džokeris čia yra kaip tam tikra metafora, susijusi su pačia visuomene, kurioje mums visiems tenka gyventi.
Būtent toks požiūris, kurį mes čia matome, priverčia prisiminti ne komiksus, o kelias žymias kino juostas, kuriomis ir buvo įkvėptas šis filmas. Ir labiausiai giminingas „Džokeriui“ būtų 1976 metų Martino Scorseses šedevras „Taksistas“, iš kurio buvo pasiskolintas ne tik pats siužetinės linijos pateikimo stilius, bet ir mintis apie spragas visuomenėje, kurios ir paverčia iš pirmo žvilgsnio normalius žmones į pabaisas. Pridėkime prie to dar kitą Martino Scorseses filmą „Komedijos karalius“ ir gausis labai spalvingas kokteilis, kurį drąsiai galima pavadinti „Džokeriu“
Juostoje yra nagrinėjamos daug kam labai aktualios temos kaip vienatvė, patyčios, depresija, ne visiems priimtinos visuomenės sukurtos taisyklės, politika bei kova su savimi. Visa tai yra itin kruopščiai sudėliota į siužetą, kuris kaip jau minėjau, yra labai panašus į filmo „Taksistas“. Tačiau, atsižvelgus į patį Džokerį kaip į metaforą, galima įžvelgti dar ir sąsajų su 1928 metais pasirodžiusia Victoro Hugo romano „Žmogus, kuris juokiasi“ ekranizacija. Manau, kad daug kas nežino, bent būtent tas filmas ir įkvėpė „DC“ komiksų autorius sukurti 1940 metais mums visiems žinomą Džokerio pavidalą. Todėl po „Džokerio“ peržiūros raginu susipažinti ir su šiuo klasikiniu filmu, kuris leis Jums patirti ne ką mažesnius įspūdžius.
Kalbant apie patį pagrindinį personažą Arturą Fleką, kuris vėliau virsta į Džokerį, tai jis pakeri nuo filmo pradžios iki pat jo finalinių titrų, nes tai itin gilus, puikiai išreikštas ir pakankamai atviras personažo tipas, kurio dėka galima dar kartą suvokti tai, kur mes gyvename ir kas mus supa. Visi žmonės su savo taisyklėmis ir pagal kažkieno nustatytas normas gyvenanti visuomenė priverčia kai kuriuos jautresnius žmones virsti į monstrus, kurie vėliau ne tik gąsdina, bet ir gali suduoti savo skriaudikams mirtiną smūgį. Ir tai jokia fantazija, nes tokių atvejų yra išties labai daug. Tačiau kodėl filmą reikėjo pavadinti „Džokeriu“, o ne kokiu nors „Klounu“? Viskas aišku ir dėl ažiotažo, ir dėl finansinių aspektų, tačiau mano nuomone, tai dar buvo daroma ir todėl, jog iš dalies šis filmas primena vieną žymiausių visų laikų „DC“ komiksų „Mirtinas pokštas“, kuriame tam tikri momentai yra labai panašūs į tuos epizodus, kuriais mus džiugina šis filmas. Bet ekranizacija šio filmo negalima pavadinti, nes kaip jau rašiau anksčiau, tai labai individualus ir labiau su komiksais nieko bendro neturinčiais filmais įkvėptas projektas.
Be Arturo, filme yra dar ir keli kiti labai svarbūs siužetui personažai kaip Miurėjus Franklinas, Sofija Damond, jo mama, detektyvas Burkas bei aišku Alfredas Penivortas su Tomasu Veinu. Kiekvienas iš jų papildo pagrindinį personažą ir leidžia jam vystytis tokia linkme, kuri galiausiai transformuos Arturą į Gotamo miesto kriminalinio pasaulio princą pravarde Džokeris. Deja, daugiau apie šiuos herojus pasakyti nieko negaliu, nes kiekvieno iš jų apibūdinimas reikštų tam tikrą „spoilerį“, kas leistų Jums sugadinti peržiūrą.
Veiksmo plane filmas labai lėtas, o jo esminis pasakojimo principas susideda iš ilgų dialogų bei tam tikrų ekspozicinių scenų, kuriomis yra bandoma atskleisti pagrindinį personažą. Visgi reikia suprasti, jog tai ne blokbasteris, o labiau kriminalinė drama su žiupsneliu ironijos bei satyros, todėl tikėtis intensyvių susišaudymų, gaudynių ar susirėmimų būtų labai kvaila, nes tai ne blokbasteris. Tad ir atitinkamos pramogos čia negaus tie, kurie tikėsis eilinio filmo, paremto komiksų motyvais. Užtat čia netrūksta žiaurumo, kuris pateikiamas itin išradingais būdais.
Apibendrinus ir kaip visuomet nieko neišpasakojus apie filmo siužetą, galiu tik pagirti režisierių Toddą Phillipsą, kuris iš komedijų perėjo į labai rimtą dramaturgiją turintį projektą, su kuriuo ateityje jis gali siekti net ir JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimo. O šį filmą rekomenduočiau visų pirma kino meną išmanantiems žmonėms, kurie yra atitolę nuo komiksų ekranizacijų ir žiūrėdami šį filmą galės matyti originaliai atrodančią istoriją, o ne dar vieną su komiksais susijusį projektą. Asmeniškai man – tai vienas geriausių ir ryškiausių 2019 metų filmų, kuris galbūt ir nepateisina visų lūkesčių kaip filmas apie mano mylimą Džokerį, bet priverčia mėgautis šia brandžia ir labai išraiškinga istorija apie aktualias ir itin taikliai išvystytas visuomenės problemas.
Techninė juostos pusė
Filmo pavidalas, jeigu kalbėtume apie jo išorę, labai primena praeito amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių filmų stilių, todėl visos spalvos, lokacijos, kuriose vyksta veiksmas, herojų rūbai ir šukuosenos puikiai atspindi rodomą laikotarpį. Be to, spalvų paletė parinkta pagal „Taksisto“ braižą, dėl ko šis filmas dar labiau primena Martino Scorseses 1976 metų juostą.
Kameros darbas nepriekaištingas. Kiekviena scena buvo nufilmuota itin kruopščiai, todėl iš ekrano pusės mums pakankamai vaizdingai yra pateikiamas aktoriaus Joaquino Phoenixo vaidybinis šou, mažos ir labai svarbios siužetinei linijai detalės, įtampos nestokojančios scenos, kurios nors ir trumpai, bet itin išraiškingai pagyvina pačią peržiūrą, bei stambūs planai, kuriuose matome Gotamo miesto grožį.
Muzikinė filmo palyda irgi aukštumoje. Filme be kompozitorės Hildur Gunadottir sukurtų melodijų galime girdėti ir žymias dainas kaip Franko Sinatros „Send in The Clowns“, Ricko Jameso „Super Freak“ ar Kanye Westo „Black Skinhead“. Tad visas garso takelis sukuria atitinkamai šiurpią, bet be galo malonią atmosferą.
Garso ir vaizdo montažams priekaištų neturiu, nes filmas buvo malonus tiek ausims, tiek akims. Istorija ne tik labai detaliai, bet ir pakankamai aiškiai išdėstyta, dėl ko siužetinės linijos pateikimas leidžia mėgautis kiekviena filmo akimirka ir nesinervinti, kad viena ar kita scena yra per ilga ar per trumpa.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vien už tai, kad režisierius Toddas Phillipsas Džokerio vaidmeniui pasirinko talentingąjį Joaquiną Phoenixą, jis gauna labai didelį ačiū, nes tai buvo tobulas sprendimas. Aktorius pademonstravo tokį įspūdingą vaidybinį šou, kuris manau kitais metais sulauks labai didelio ažiotažo „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje, nes ką jau čia slėpti – kol kas tai geriausia ką šiais metais pademonstravo ekrane bet koks pirmojo plano aktorius. Aišku, jo Džokeris kardinaliai skiriasi nuo tų iš komiksų ar filmų, bet tame ir yra visas smagumas, nes mums yra pateikiamas visai naujas šio žymaus personažo įvaizdi, kurį individualiai sukūrė pats aktorius. Panašiai buvo ir su Heathu Ledgeriu, todėl manau suprantate, koks ryškus ir įdomus yra šis naujas Džokerio variantas.
Robertas De Niro, kuris šiais metais pagaliau gauna savo lygio projektus, irgi nenuvilia. Solidi vaidyba ir labai charizmatiškai perteiktas personažas, kuris viso filmo peržiūros metu leidžia jausti jam vis skirtingus jausmus. Be jo, juostoje pasirodo ir iš antrojo „Deadpoolo“ žinoma Zazie Beetz, Shea Whighamas, Brettas Cullenas ir Brianas Tyree‘is Henry‘is. Mano paminėti aktoriai nekėlė jokio diskomforto ekrane, nes ir jų vaidyba buvo pakankamai aukštame lygyje.
Verdiktas
„Džokeris“ – nepriekaištingos Joaquino Phoenixo vaidybos šou, be kurio juosta sugeba pakerėti dar ir itin taikliai išvystytomis socialinėmis temomis, kurios yra tokios aktualios šiuolaikinės visuomenės rėmuose. Tai kartu ir pakankamai lėtas, poetiškas, vizualiai išvaizdus ir itin individualus režisieriaus Toddo Phillipso projektas apie ikonišką „DC“ komiksų piktadarį, kuris nepaliks abejingais tų, kuriems kinas – tai ne vien pramoga, bet ir didis menas.