Apie ką mes čia...
Susidorojęs su rusų mafija, Džonas Vikas ir vėl gyvena ramų normalaus žmogaus gyvenimą. Tačiau jo ramybė negali tęstis ilgai, žinant, kuo jis buvo praeityje. Vieną dieną prašydamas pagalbos į jį kreipiasi buvęs kolega, kuris turi planą užgrobti „Tarptautinę žudikų organizaciją“.
Džonas negali atsakyti savo bičiuliui, todėl jam tenka sugrįžti ir įrodyti visiems, jog neveltui jo pravardė „Baba jaga“.
Kūrinio vidus
Kai prieš keletą metų į kino ekranus atkeliavo pirmoji „Džono Viko“ dalis, net negalėjau įsivaizduoti, jog jis taps vienu iš mano pačių mėgstamiausių ir geriausių kada nors matytų veiksmo filmų. Juosta savo kokybe pranoko geriausius žanro atstovus ir kartu priminė kultinius devintojo dešimtmečio projektus, ypač vieną iš geriausių visų laikų susišaudymų filmų, 1989 metų Johno Woo pasididžiavimą „Samdomas žudikas“.
Belaukiant antros dalies, lūkesčiai buvo labai dideli, bet kartu jaučiau didelę baimę, nes, kaip žinome, dažnai su gerų filmų tęsiniais būna standartinė situacija – pratęsimas savo kokybe nusileidžia originalui.
Žinoma, yra ir išimčių, kaip „Svetimi“, „Terminatorius 2: Paskutinio teismo diena“, „Reidas 2“, „Žmogus-voras 2“, „Žvaigždžių karai: V Epizodas – Imperija kontratakuoja“ , „Tamsos riteris“ ir „Kapitonas Amerika: Žiemos karys“, bet jų tiek mažai, jog dažniausiai tenka nusivilti belaukiant mėgstamo filmo tęsinio.
Ir tikrai, prieš antrosios „Džono Viko“ dalies peržiūrą net negalėjau pagalvoti, jog ši juosta ne tik pranoks pirmtaką, bet ir stos šalia paminėtų visų laikų geriausių filmų tęsinių.
Tiek pirma, tiek antra dalis nepasižymi labai įmantriomis ir intelektualiomis istorijomis, tačiau patys pasakojimai yra labai įtraukiantys. Net nepastebi, kaip peržiūros metu prabėga laikas. Didžiausias pliusas - veiksme, kuris sudaro svarbų šių juostų pamatą.
Jeigu galvojate, kad veiksmo scenų viršūnė buvo pirmoje juostoje, tai teks maloniai nustebti. Antrame filme veiksmas ne tik kokybiškiau pateiktas, bet jo žymiai daugiau, tad beveik neįmanoma atitraukti akių nuo meistriškai pateiktų veiksmo scenų su įtikinančiai atrodančiomis kovų ir susišaudymų scenomis.
Čia kaip „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ – visą peržiūrą sėdi išsižiojęs, nes nežinai, kuo dar gali nustebinti filmo kūrėjai.
Veiksmas susideda iš kelių etapų. Pirmasis iš jų – muštynės. Taip, čia nėra idealiai atrodančių antrojo „Reido“ susidūrimų, kurie primintų kung fu baletą, bet nuo to tik geriau, nes visos scenos, kuriose veikėjams tenka naudotis kumščiais, pateiktos iš labai tikroviškos perspektyvos.
Ir čia suprantama, kodėl muštynių scenos atrodo taip tikroviškai. Prie projekto dirbo konsultantai iš specialiųjų pajėgų, kurie padėjo pastatyti visas kovų scenas taip, jog jos nekeltų šypsenos žiūrovams. Ir tai nuostabu, kai brutalios ir ganėtinai grubiai turinčio atrodyti snukiadaužio scenos pateikiamos taip estetiškai, jog nesinori, kad jos pasibaigtų.
Antruoju etapu tampa susišaudymai, kurie tokie išradingi, jog retai kokiame nors filme pamatysi taip įdomiai ir originaliai sukaltas susišaudymo scenas. Į galvą ateina tik 1995 metų Michaelo Manno filmas „Karštis“, paskutinioji „Rembo“ dalis, „Andrenalinas“ su Jasonu Stathamu, brazilų veiksmo filmas „Elitinis būrys 2“ ir Johno Woo juostos „Samdomas žudikas“ bei „Kietai virti“.
Ir „Džonas Vikas 2“ pranoksta šiuos paminėtus filmus. Tiesiog nepriekaištingai pateikiamas vaizdas, kuris sukelia įtampos jausmą kiekvienoje rodomoje scenoje.
Trečiuoju ir paskutiniu etapu tampa automobilių scenos. Pirmame filme Džonas Vikas smagiai pasivažinėjo žudydamas savo aukas, tačiau tai, ką jis išdarinėja tęsinyje... Tai reikia pamatyti savo akimis.
Ir, kalbant apie automobilius, labai dideliu pliusu tampa tai, jog kūrėjai nepasišiukšlino ir vėl žiūrovus džiugino klasikiniais ir galingais sportiniais „muscle car“ automobiliais. Bežiūrint į tų automobilių galimybes ekrane galima labiau susijaudinti nei nuo pusnuogių gražuolių, viliojančių savo karštais kūnais.
Herojų filme dar daugiau nei jų buvo pirmoje juostoje, bet jie, kaip ir originaliame filme, buvo tik tam, kad galėtų dar labiau supažindinti žiūrovą su paslaptinguoju Džonu Viku ir jo praeitimi. Antrame filme atskleidžiama dar daugiau detalių apie buvusio samdomo žudiko praeitį, todėl jo portretas tampa savotiška dėlione, kuri pasipildo su kiekviena nauja dalimi.
Dabar tenka laukti trečios ir finalinės dalies, kurioje, tikėtina, bus atskleistos visos šio bebaimio žudiko paslaptys. Bet, jeigu kalbėtume apie kitus personažus, tai verta išskirti seksualiąją Aresę, kuri visos juostos metu tiesiog žibėjo savo kietumu, o taip pat Boverį Kingą, kuris suteikė filmui prasmės ir turėjo nemažos įtakos siužetinei tęsinio istorijos linijai. Filme taip pat sulaukiame ir senų bičiulių, kaip Aurelijas ir Vinstonas.
Esu matęs šimtus veiksmo filmų, atkeliavusių iš JAV, Europos, Azijos ir Pietų Amerikos, todėl galiu drąsiai sakyti, jog „Džonas Vikas 2“ – ne tik vienas geriausių visų laikų veiksmo filmų, vienas geriausių samdomų žudikų temos filmų, bet ir geriausias JAV išleistas susišaudymų filmas, kokį tik teko matyti. Tai tikras žanro šedevras, kurį perspjauti bus labai nelengva.
Techninė juostos pusė
Koks būtų nepriekaištingai atrodantis veiksmo planas, jeigu ne nuostabi techninė pusė? Filme buvo panaudota labai mažai kompiuterinių efektų, todėl beveik viskas buvo kuriama natūraliai, padedant kaskadininkams. Dėl to didelė pagarba filmo režisieriui, kuris, norėdamas pristatyti kuo tikroviškesnį vaizdą, atsisakė naudoti taip Holivude pamėgtą CGI.
Filmo spalvų paletė labai patraukli, tokia tamsi, suteikianti reikiamos atmosferos filmui, lyg tai būtų koks nors erotinis filmas, kuriam reikia intymiai atrodančios visumos. Galima sakyti, jog tai savotiška erotika berniukams, kuriems patinka brutaliai atrodantis veiksmas ir rimti žaidėjai su mirtį nešančiais žaislais. Taip pat akis žavi grimas, herojų kostiumai ir bendros dekoracijos. Antroje dalyje viskas atrodo prašmatniau.
Operatoriaus darbas neįkainojamas, todėl dėl kruopščiai apčiuoptų juostos momentų, visos padėkos atitenka žmogui, stovinčiam už kameros – operatoriui Danui Laustsenui, kuris 2015 metais mus džiugino Guillermo Del Toro filme „Purpurinė kalva“. Tiesiog nepriekaištingai atliktas darbas ties kiekviena veiksmo scena. Lyg tai būtų paleistų kulkų baletas.
Muzikinė filmo dalis – atskira tema. Prisiminkime nuostabų pirmosios dalies garso takelį, kuris suteikė filmui ir visoms rodomoms scenoms savito žavesio. Tai čia situacija yra lygiai tokia pati. – visi muzikiniai kūriniai tiesiog tobulai priderinti prie kiekvienos rodomos scenos. Vienas malonumas stebėti, kai Džonas Vikas taško savo priešams smegenis ir jam tą darant groja puiki daina.
Garso montažas vertas „Oskaro“. Žinoma, jis jo negaus, nes dažniausiai JAV kino meno ir mokslo akademiją sužavi šiek tiek kitokio pobūdžio filmai, bet reikia pripažinti, jog dėka sustiprinto garso, visos scenos tampa dar įtikinamesnės ir žymiai brutalesnės. Tas šūvių garsas... kaip muzika ausims. Taip pat gerai buvo pasidarbuota ir ties montažu. Labai sklandžiai pasakojama istorija, kuri nuo pradžios iki galo įtraukia.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutiniais metais Keanu Reevesas ne itin džiugino mus savo pasirodymais kine, todėl jį galima sutapatinti su pačiu Džonu Viku, kuris 2014 metais lyg ir grįžo, bet nelabai užtikrintai, tačiau jau 2017 metais jis grįžo galutinai. Taip ir su šio aktoriaus karjera, kuri po šio filmo pasirodymo kinuose įgaus naują kvėpavimą.
Kaip ir pirmame filme, taip ir šiame, Keanu Reevesas demonstruoja labai puikius fizinius duomenis, nes, kaip žinia, jis atliko visus kaskadinius triukus pats, be dublerių pagalbos. Iš vaidybos pusės – daug tikėtis nereikia. Aktoriui pavyko sukurti šaltai atrodantį, įtikinantį, charizmatišką personažą.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodo nemažai žinomų veidų, bet didžiausias dėmesys atitenka Lawrence‘ui Fishbourne‘ui. Taip, „Matricos“ duetas vėl kartu. Visai neblogas personažas, o ir aktorius ganėtinai įdomiai jį pateikė.
Be to, filmas tapo dar gražesnis, nes jame pasirodė seksualioji Ruby Rose. Kaip aktorė ji gal ir niekam tikusi, bet kaip moteris – tobula. Be jos filme galima pamatyti Commoną, Peterį Stormate‘ą, Ianą McShane‘ą, Bridget Moynahan, Johną Leguizamą ir Lance‘ą Reddicką.
Verdiktas
„Džonas Vikas 2“ – tikrų tikriausias veiksmo žanro šedevras, kuris savo nepriekaištingu pateikimu pranoksta geriausius kada nors sukurtus susišaudymų filmus. Kupinas išradingo veiksmo, kvapą gniaužančių personažų susidūrimų, brutaliai atrodančių scenų ir estetiškai pateikto smurto, naujas Chado Stahelskio filmas tampa neužmirštamu nuotykiu kino salėje, kurį lydi nesibaigiantis įtampos pojūtis kiekvienoje rodomoje scenoje.
Filmo anonsas: