Kūrinio turinys
Kaip jau užsiminiau, apsėdimai ir egzorcizmai pastaruoju metu siaubo žanre nėra jokia retenybė, todėl pakankamai skeptiškai žiūrėjau į šį naują filmą, kuris mane sudomino tik savo pakankamai patrauklia idėja. Na, nes siaubo filmas apie siaubo filmo filmavimą, kurio filmavimo metu įvyksta kažkas baisaus, skamba tikrai šauniai. Panašią idėją pavyzdžiui gvildeno 2000 metų juosta „Vampyro šešėlis“ bei kultinis daugelyje šalių savo laikais uždraustas „Kanibalų holokaustas“. Bet, deja, idėja ir liko idėja, net pats filmo „Egzorcizmas“ įgyvendinimas man pasirodė tiesiog nekoks.
Pirmiausia, mes turime reikalų su tam tikra pagrindinio personažo metamorfoze, kuri suveikia, bet ir kartu neleidžia pamatyti nieko išskirtinio, ko mes nebūtume jau matę kituose apsėdimo temą gvildenančiuose filmuose. O ir siaubo elementai, kuriais ši juosta yra neblogai prifarširuota, nesugeba sukelti baimės, nes elementariai visi „siaubo šokliai“ yra be galo nuspėjami. Tad jeigu taip trumpai, gavosi niekuo neypatingas siaubo filmukas, kurį praėjus kelioms dienoms po peržiūros vargu ar daug kas prisimins.
Kas dėl juostos veikėjų, tai be pagrindinio personažo Antonio Milerio ir jo kardinalaus pasikeitimo, turime dar kelis itin svarbius šiai istorijai asmenis – Antonio dukrą Lį, Džo ir Piterį. Kaip nekeista, bet šie mano paminėti personažai ekrane atsiskleidė taip pat neblogai kaip ir pats apsėstas aktorius, todėl stebėti jų veiksmus bei pastangas ištraukti nelaimėlį iš bėdos atrodė visai įtikinančiai. Bet vėlgi, ryškumo jiems pritrūko, nes kaip ne kaip, tai pakankamai klišiniai personažų tipažai, kuriuos mes sutinkame vos ne kiekviename panašaus tipo projekte.
Užtat pagirti man norėtųsi siužete pateiktus siaubo filmo filmavimo užkulisius, kurie neabejotinai buvo įkvėpti dviem ikoniškais siaubo žanro projektais – „Lemties ženklu“ ir „Egzorcistu“. Čia jau neišsiplėsiu, bet jeigu kam nors bus įdomu sužinoti daugiau šia tema, patariu paieškoti informacijos internete, nes mano paminėtų projektų filmavimas buvo ne ką mažiau įdomesnis už pačius filmus. O šiame naujame filme, tos detalės buvo tikrai neblogai įtrauktos į istoriją, kuri bent jau nestovėjo vietoje ir peržiūros metu neleido man nuobodžiauti.
Visumoje, gavosi standartinis, ne itin baisus, bet ir ne pats blogiausias žanro atstovas, kurį galima pasižiūrėti temos ir siaubo filmų gerbėjams, bet jokio išskirtinio efekto jis neturi.
Techninė juostos pusė
Filmo „siaubo šokliai“ buvo nuspėjami dėl dviejų aspektų – vaizdo montažo ir įtampą bandančio aplink save sukurti kameros darbo. Tvarkingai, bet tikrai per daug akivaizdžiai viskas atrodė. Garso takelis papuoštas būdingais siaubo filmams skambesiais, todėl kai kurios kompozicijos leido sukurti šiokią tokią šiurpią atmosferą ekrane. Na, o meninis apipavidalinimas kai kur šlubavo dėl netikroviškai atrodančių vizualių elementų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Atrodo, kad „Oskaro“ laureatas Russelas Crowe’as bando persikvalifikuoti į siaubo žanrą, nes prieš metus mes gavome su juo „Popiežiaus egzorcistą“, kurio tęsinys suplanuotas 2025 metams, o čia dar ir „Egzorcizmas“ pasirodė. Vaidina jis, aišku, gerai, neprikibsi, bet gaila, kad čia toks prastesnės prabos projektas.
Be „Gladiatoriaus“ žvaigždės filme taip pat suvaidino Ryan Simpkins, Samas Worthingtonas, Adamas Goldbergas, Chloe Bailey ir Adrianas Pasdaras. Ir nors nei vienas iš paminėtų aktorių negalėjo pasigirti labai jau išskirtine vaidyba, jie bent jau buvo įtikinami tame, ką darė.
Verdiktas
„Egzorcizmas“ – gerą idėją ir ne visai tipinį siužetinį pamatą turintis siaubo trileris, kurio įgyvendinimas yra nuviliantis dėl blankiai vystomos istorijos, nuspėjamų siaubo elementų ir kai kurių techninės dalies niuansų. Bet žvalus veiksmas ir aktorius Russelas Crowe’as pagrindiniame vaidmenyje bent jau bando taisyti situaciją, paverčiant šį vienkartinio naudojimo projektą į visai žiūrimą pramogą.