Apie ką mes čia…
Pripažintas ir visuomenėje gerbiamas architektas Gustavas Eifelis vieną dieną nusprendžia pastatyti sunkiai įgyvendinamą projektą, kuris ne tik turėtų sužavėti visą Prancūziją bei tapti sostinės simboliu, bet dar ir nustebinti savo didybe pasaulį.
Tuo projektu tampa 300 metrų aukščio metalinis bokštas, kurį jį įkvėpė pastatyti vienas jo širdžiai ypatingas žmogus. Bet ar jam pavyks tą padaryti? Štai kur klausimas, nes vos tik prasidėjus statyboms, atsiranda pirmos galinčios viską užbaigti kliūtys.
Kūrinio turinys
Prieš eidamas žiūrėti šio filmo į kiną, visiškai nesidomėjau tuo, ką išvysiu ekrane, o tik po peržiūros nusprendžiau pasiskaityti apie tai, ar visgi viskas nuo pradžios iki finalo buvo autentiška. Ir čia, beje, viena iš tokių akimirkų, kuri priverčia mane tylėti, nes elementariai nenoriu Jums sugadinti įspūdžių. Ką turiu omenyje, tai jau galėsite suprasti tik pasižiūrėję šį filmą ir po jo pasidomėję apie faktus, kuriuos mums čia pateikė kūrėjai.
O pats filmas turi du siužetinius vingius, ant kurių ir laikosi visa ši neįprastai šilta bei romantikos kupina istorija. Pirmasis iš mano paminėtų vingių – Eifelio bokšto atsiradimas. Čia žiūrovams yra suteikiama trumpa ir aiški informacija apie tai, kokiais tikslais šis visame pasaulyje žinomas statinys išvydo dienos šviesą, kokie darbai buvo atlikti, kad bokštas atrodytų taip, o ne kitaip ir kokie sunkumai laukė šio architektūrinio stebuklo kūrėjų.
Antruoju šios istorijos niuansu tampa tragiška meilės istorija tarp Gustavo Eifelio ir paslaptingos Adrijanos. Ir kaip ten bebūtų, nors filmo dėmesys yra nukreiptas į įtraukiančiai atrodančias Eifelio bokšto statybas, visgi tikruoju šio filmo pamatu tampa būtent romantinė dalis. Kai kur aišku buvo pritempta, kai kur kažkiek prifantazuota, bet visumoje, būtent ši paprasta meilės istorija privertė patikėti tuo, ką galiausiai ir įgyvendino Eifelis – bokštą, kuris galiausia tapo neatsiejamu meilės miesto Paryžiaus simboliu.
Juostoje turime kelis personažus ir kelis laikotarpius, kuriuose jie atsiskleidžia kaip asmenybės. Ir nors labiausiai čia buvo atsiskleidęs Gustavas Eifelis, kurio gyvenimo peripetijas ir kelias ryškesnes to gyvenimo dramas mes matome ekrane, neatsiliko ir Adrijana su savo dviprasmiškai atrodančia figūra. Todėl peržiūros metu būtent jai ir jaučiau visiškai skirtingus jausmus – nuo susižavėjimo iki keistai nuteikiančios antipatijos. Visi kiti personažai buvo nustumti į šoną ir atliko standartinių ekspozicijų funkcijas.
Pati istorija judri, nenuobodi ir maloni, todėl laikas bent jau man tikrai neprailgto kine, o ir pats siužetas įtraukė savo paprastumu bei kai kuriais momentais kuriama įtampa. Keistas jausmas, kai lyg ir žinai, kaip čia baigsis su tuo Eifelio bokštu, bet stebint pastangas įgyvendinti šį architektūrinį darbą nerimauji, kad jo įgyvendintojams viskas pavyktų.
Tad bendrai, tai nebloga, žiūroviška ir tikrais įvykiais įkvėpta romantinė drama, kuri atskleidžia Gustavo Eifelio portretą iš ganėtinai netikėtos perspektyvos. Todėl po peržiūros neužmirškite pasiskaityti, kaip gi viskas buvo iš tiesų ir kas įkvėpė Eifelį bokšto statyboms.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgus į tai, kad filmo biudžetas siekia kostiuminei dramai neblogus 24 milijonus eurų, kokybės jame kaip ir trūksta, todėl produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas taikliai atkūrė ekrane rodomą istorinį laikotarpį. Ir nors šioje juostoje tam tikros scenos buvo papuoštos CGI, kuris kartais ryškiai matėsi, tai visiškai nesugebėjo sumenkinti šio filmo techninių privalumų. Kameros darbas judrus ir jis kartais įdomiais rakursais sugeba priartinti mus prie ekrane rodomų situacijų, į kurias patenka personažai, kas mano nuomone irgi priduoda šiam filmui natūralesnį jausmą.
Juosta yra papuošta gražia ir laikotarpį atspindinčia muzika, o demonstruojamos ekrane dekoracijos, kostiumai, šukuosenos bei grimas irgi turi savito žavesio. Be to, vaizdo ir garso montažas irgi neatsilieka, suteikdami peržiūrai malonias akimirkas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo peržiūra neprailgo dar ir todėl, jog čia mes galėjome pasimėgauti įtikinamais aktorių pasirodymais. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Romainas Durisas mano nuomone idealiai įkūnijo įsimylėjėlį bei darbe paskendusį perfekcionistą, o jam talkinanti žavioji Emma Mackey sugebėjo pakerėti nuo pirmos akimirkos, kai ją teko pamatyti ekrane. Stebėdamas ją prisiminiau, kad ji atliko vieną pagrindinių vaidmenų populiariame „NETFLIX“ platformos seriale „Sekso terapija“, nors visą peržiūros laiką jaučiausi taip, lyg matyčiau ekrane Margot Robbie. Sunku patikėti, bet jos iš išvaizdos yra labai panašios, lyg jas sietų giminystės ryšiai.
Taip pat filme buvo galima pamatyti dar ir Pierre‘ą Deladonchampsą, kuris atliko ne itin pozityviai nuteikiantį veikėją, bei Armande Boulanger suvaidinusią Gustavo Eifelio vyresnę dukrą.
Verdiktas
„Eifelis“ – žiūroviška, nenuobodžiai vystoma ir informatyviai pateikta drama, kurios epicentre atsiduria vieno žymiausių pasaulyje architektūrinių statinių atsiradimo istorija bei savotiškas šios istorijos interpretavimas per romantikos prizmę. Filmas dovanoja mums ne vien įdomų bei greitą žvilgsnį į Eifelio bokšto statybas, bet taip pat gerą aktorių Romaino Duriso bei Emmos Mackey vaidybą, neblogą įtampą ir tvarkingą išorę.