Apie ką mes čia…
Sunaikinęs rusų mafiją ir išgelbėjęs iš sekso vergovės jaunąją prostitutę Aliną, Robertas Makolas persikėlė į kitą miestą vykdyti savo teisingumo. Jis padeda žmonėms, kurie pakliūva į nepavydėtinas situacijas, ir baudžia tuos, kurie sukelia tiems žmonėms skausmą. Ir viskas būtų lyg ir gerai, kol Robertui nepaskambino jo senas draugas Brajanas, kuris jam pranešė labai nemalonią žinią.
Kūrinio turinys
Filmai apie baudėjus, kerštą ir teisingumo puoselėtojus kiekvienais metais tampa tikra retenybe kino teatruose, nes tokios temos nelabai yra aktualios antrajame XXI amžiaus dešimtmetyje, kai visur dominuoja komiksais paremtos istorijos. Todėl galime ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti gerus šios temos kino projektus, kurie buvo parodyti didžiuosiuose ekranuose per pastaruosius 8 metus.
2014 metais pasirodęs režisieriaus Antoine Fuqua filmas asmeniškai man tapo vienu iš geriausių tų metų veiksmo žanro atstovų, kuris savo pateikimu truputį nusileido labai kietam tais pačiais metais išleistam „Džonui Vikui“. Būtent todėl su nekantrumu laukiau šios įdomios istorijos pratęsimo, kuriame filmo kūrėjai žadėjo atskleisti daugiau detalių apie paslaptingąjį Robertą Makolą ir jo praeitį. Ir kaip nekeista, pažadai buvo įvykdyti.
Antroji juosta ne taip jau kardinaliai skiriasi nuo pirmtako, kas išties džiugina, tačiau filmas neišlaiko tokios įtampos, kuri buvo puikiai įterpta į originalo pasakojimą. Nesakau, kad tai yra labai didelis minusas, tačiau pirmasis filmas ties tuo laimi, nes jame nuo pat pradžios buvo kuriama intriga aplink pagrindinį veikėją ir jo nelengvą susidūrimą su rusų mafija. Čia – juostos protagonistas diena iš dienos baudžia labai smulkius nusikaltėlius, daug šneka apie moralę ir bando padėti dar vienai jaunai pasiklydusiai sielai, kuriai gresia dideli nemalonumai. Ir tik maždaug filmo vidury prasideda rimtesni reikalai, kurie priveda pagrindinį herojų prie labai skaudžių jo užklasinės veiklos pasekmių.
Ir jeigu jau prašnekome apie personažus, tai ties jais ir noriu tęsti savo trumpą šio filmo apžvalgą. Robertas Makolas šioje juostoje atsiskleidžia iš dviejų perspektyvų – mes pamatome jo vidinį pasaulį ir sužinome apie jo praeitį tiek, kiek mums leidžia apie tai sužinoti juostos kūrėjai. Todėl kaip herojus jis šiame pasakojime evoliucionuoja ir tampa dar labiau išraiškingesnis kaip asmuo nei buvo pirmtake. Iš kitos pusės, paslaptingumas, kuris jį puošė 2014 metų juostoje, irgi labai jam tiko. Šis bekompromisis ir labai ramaus charakterio žmogus žavėjo ir savo išskirtiniais sugebėjimais baudžiant visus blogiečius, kurie pasitaikydavo jo kelyje. Žinot, žiūrėti į tai, kaip šis veikėjas spardo užpakalius tiems, kurie to nusipelnė, buvo tikrai smagu.
Tačiau eiliniai chuliganai tam ir yra skirti, kad protagonistai su jais lengvai susitvarkytų. Ko tikrai negalima pasakyti apie pagrindinius blogiečius, kurie turi sudaryti nemenkas bėdas kovotojui už teisingumą. Bet čia tai neįvyksta. Tai labai blankūs ir neišvystyti personažai, kurie nesudaro rimto pasipriešinimo, kaip buvo pirmajame filme su charizmatišku ir visiškai nenuspėjamu Tedžiu. Labai gaila, kad šįkart Robertui teko kovoti su visiškais nevykėliais. Nors, iš kitos pusės, šioje juostoje tokių tikrų antagonistų kaip ir nebuvo, o tik praeities šešėliai.
Filme taip pat buvo ir jaunuolis Mailsas, kuris atitiko pirmosios juostos herojės Alinos prototipą. Tai toks pats žmogus, kuris pateko ne į tą kompaniją, ir, kad iš jos jam išeiti, į pagalbą ateina Robertas. Tiesa, vaikinas filme nors ir nebuvo kažkuo išskirtinis, jis turėjo kelias svarbias scenas, kurios padarė įtaką pagrindinio personažo veiksmams.
Visi kiti antraplaniai personažai, kurie papildė Robertą ir jo vykdomą teisingumą, ne itin išsiskyrė iš minios. Jie tiesiog buvo ir už tai jiems didelis ačiū.
Atmetus kelis didelius minusus, susijusius su filmo herojais, pliusu šiame dviejų valandų trukmės studijos „Sony“ kino projekte tampa veiksmas. Jeigu pirmoji juosta turėjo nemažai atvirų ir smurto perpildytų scenų, tai šis filmas yra kelis kartus brutalesnis. Ir tai yra labai gerai, nes žiūrėti į dvikovų scenas, kuriose pagrindinis herojus labai žiauriais metodais baudžia su juo santykius aiškintis nusprendusius vyrus, yra tikras malonumas.
Veiksmo scenų filme nėra labai daug, bet jos paskirstytos labai atsakingai. Pirmoje juostos pusėje matome lengvus susirėmimus, kai jau antroje, einant link pabaigos, prasideda rimtesni reikalai. Tačiau visgi įtampa šiame filme pagreitį įgauna tik paskutinėje scenoje prie jūros, kai Robertas stoja akis į akį su savo priešininkais. Tai gali trikdyti, nes to finalinio surėmimo teks laukti maždaug pusantros valandos.
Didelis pliusas ir už tai, jog juosta neprailgsta, nors joje yra nemažai tokių labai nereikšmingų ir kartais monotoniškai atrodančių pokalbių scenų, kurios visiškai nedaro įtakos pagrindinės siužetinės linijos eigai.
Visumoje, šis antrasis „Ekvalaizerio“ frančizės filmas asmeniškai man paliko gerą įspūdį, nors jis ir nėra toks dinamiškas ir įdomus savo istorija kaip pirmoji dalis, bet visgi turi savito šarmo, kurį kovodamas už teisybę skleidžia pagrindinis filmo personažas Robertas Makolas.
Techninė juostos pusė
Pagrindiniu šios juostos koziriu tapo operatoriaus darbas. Tai išties puikiai nufilmuotos veiksmo scenos, kuriose per labai atvirą prizmę buvo atskleista visa šios juostos brutaliausia pusė. Žinoma, labiausiai čia sužavi itin kruvini pagrindinio veikėjo susirėmimai su blogiečiais, kuriuose silpnų nervų žiūrovams patartina uždengti akis, jeigu jie nenori visu gražumu pamatyti ypatingai šlykščių filmo momentų. O jų filme tikrai nemažai – pradedant meistrišku pagrindinio herojaus peilio valdymu ir užbaigiant netikėto sprogimo pasekmėmis.
Muzika taip pat sukelia tik pačias geriausias emocijas. Labai gerai parinktos muzikinės kompozicijos kiekvienai scenai, nesvarbu, ar tai būtų rami ir nieko daug nežadanti filmo vieta, ar efektingai pateikta veiksmo elementais perpildyta dalis.
Vizualiai filmas irgi labai gerai žiūrisi. Specialiųjų efektų čia beveik nėra, tačiau yra natūralūs filmavimo elementai, kurie bent jau juostos gale leido pajusti visą šio kino projekto didybę. Čia galima pastebėti ir pirotechnikos specialistų darbą, vandens efektus ir, žinoma, puikų grimą, leidusį patikėti tuo, kas vyksta dideliame ekrane.
Garso montažas kaip ir pirmajame filme – nuostabus. Vaizdo montažas irgi nėra toks prastas. Istorija vystoma sklandžiai ir vientisai, todėl peržiūra visiškai neprailgsta.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jeigu ne puikus dviejų „Oskarų“ laureatas Denzelis Washingtonas, abi „Ekvalaizerio“ dalys prarastų pusę savo šarmo. Būtent ant šio žmogaus pečių viskas ir laikosi. Tiek pirmajame filme, tiek ir čia, aktorius pasistengė iš peties ir pademonstravo ne tik savo puikią fizinę formą, bet ir džiugino vaidybiniais sugebėjimais. Labai malonu, jog jis nusprendė grįžti prie šios rolės, nes kaip žinia, jis niekada nevaidino to paties personažo antrą sykį.
Kituose vaidmenyse filme pasirodė puikioji Melissa Leo ir Billas Pullmanas, su kuriais mes jau buvome susipažinę ir pirmoje dalyje. Abu aktoriai pasirodė epizodiškai, bet jų personažai turėjo svarbią reikšmę šios istorijos atsiradimui, todėl galima teigti, jog po Denzelio Washingtono, būtent jie buvo esminiais herojais.
Šiek tiek nuvylė Pedro Pascalis, kurį daug kas asocijuoja su populiariu „Netflix“ serialu „Narkotikų prekeiviai“. Tai buvo labai neįdomus ir visiškai neatskleistas šio charizmatiško aktoriaus vaidinamas personažas Deivas, kuris neleido jam pademonstruoti savo talento.
Tarp kitų aktorių, kurie turėjo šiek tiek įtakos siužetinei linijai, galėčiau paminėti Mailsą įkūnijusį Ashtoną Sandersą ir Orsoną Beaną, atlikusį Semo rolę. Abu šie aktoriai savo personažus suvaidino visai neblogai.
Verdiktas
„Ekvalaizeris 2“ – dėl demonstruojamo smurto žymiai brutalesnis ir savo pasakojimo maniera labiau atviresnis veiksmo trileris nei tas, kurį 2014 metais mums pristatė režisierius Antoine Fuqua.
Juosta taip pat gali pasigirti puikiu Denzelio Washingtono pasirodymu, nenuobodžiai pateikta siužetine linija ir puikiais techniniais sprendimais papuošta išore, kuri užgožia pernelyg blankią istoriją, beveik pusantros valandos įtampos trūkumą ir visiškai neišvaizdžius pagrindinius blogiečius, neturėjusius tokio šarmo kaip pirmtako antagonistas Tedis.