Ir dabar laikas atėjo dar vienam biografiniam pasakojimui apie rokenrolo karaliaus gyvenimą, kurį mums paruošė žinomas iš labai stilingų, žiūroviškų bei akis kerinčių projektų kaip „Romeo ir Džuljeta“, „Mulen Ružas“, „Australija“ ir „Didysis Getsbis“ režisierius Bazas Luhrmannas.
Apie ką mes čia…
Vieną dieną paprastas vaikinas iš Misisipės valstijoje įsikūrusio Tupelo miesto atkreipia į save talentų ieškančio pulkininko Tomo Parkerio dėmesį. Tuo vaikinuku yra Elvis Presley‘is, kuris visai netrukus amžiams pakeis muziką ir taps vienu iš žymiausių savo kartos atlikėjų, kuriam scenoje nebus lygių.
Kūrinio turinys
Po to, kai biografinė drama „Bohemijos rapsodija“ tapo neregėtu hitu kino teatruose, įvairios kino studijos panoro pakartoti tada dar buvusios studijos „20th Century Fox“ sėkmę, todėl žiūrovus netrukus pasiekė juosta „Rocketman“ apie Eltoną Johną, ankstyvų Davido Bowie‘io karjeros etapą nagrinėjusi drama „Žvaigždžių dulkės“, skandalingos roko grupės Motley Crue biografinis filmas „Purvas“, drama apie Arethos Franklin gyvenimą „Pagarba“ bei pasakojimas apie hip-hopo scenos legendas Cheryl James ir Sandros Denton filme „Salt-N-Pepa“.
Ir kiekvienas iš šių mano paminėtų filmų buvo savotiškai įdomus, bet nei vienas iš jų nepakartojo tos šlovės, kurią buvo pasiekusi juosta apie grupę Queen. Tad mano nuomone, vienintelis pasakojimas, kuris tikrai galėjo pasiekti „Bohemijos rapsodijos“ aukštumas, buvo pasakojimas apie nemirtingą rokenrolo karalių Elvį Presley‘į, kuris ne ką mažiau už Queen yra mylimas visame pasaulyje. Kaip matome, norai išsipildė ir filmas apie Elvį pagaliau pasiekė kino ekranus.
Tiesa, buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikęs prieš filmo peržiūrą, nes visgi galvojau, kad Bazas Luhrmannas nėra tinkamu režisieriumi tokiai biografijai. Užtenka prisiminti jo glamūrinį ir visiškai nulaižytą žvilgsnį į Franciso Scotto Fitzgeraldo literatūrinį šedevrą „Didysis Getsbis“, kurį jis ekranizavo. Nesakau, kad filmas buvo blogas, bet jis atrodė labiau kaip klipas, o ne rimta drama, todėl svarsčiau, ar ir Elvio biografija nepavirs į stilingą, bet bedvasį farsą. Ir žinote ką? Ne, nepavirto, nes tai visiškai kitokio tipo projektas, nors ir turintis firminius režisieriaus filmavimo stiliaus bruožus, kurie, beje, čia tikrai tiko ir leido tuo pačiu pasinerti į rokenrolo karaliaus gyvenimo ir scenos užkulisius.
Filmas man savo pateikimu ir scenariniais aspektais kažkiek priminė 2005 metų televizinį projektą „Elvis“, kuriame irgi kruopščiai ir nuodugniai buvo pasinerta į svarbiausius Elvio Presley‘io gyvenimo etapus. Tik anas filmas nusileidžia naujam pasakojimui silpnesne dramaturgija ir mažiau atviromis scenomis, kurių dėka čia buvo galima suvokti, kokiu gi žmogumi galėjo būti Elvis ir kodėl jo legenda iki šiol yra tokia stipri ir nesugebanti užgesti, nors po jo mirties praėjo jau keturiasdešimt penkeri metai. Be to, santykiai su pulkininku Tomu Parkeriu šioje naujoje biografinėje dramoje buvo labiau iškelti į pagrindinį planą, todėl artimiau susipažinti su žmogumi, kuris ir padarė Elvį tokiu, kokį mes jį visi žinome, čia galima be jokių didesnių problemų.
Labai gerai ekrane buvo atvaizduoti keli svarbūs istoriniai laikotarpiai, kuriuose ir gyveno Elvis. Tiek požiūris į madą, tiek žmonių pasaulėžiūra į muziką, tiek žvilgsnis į politinę situaciją JAV tapo vienais svarbiausių šios istorijos pliusų, nes jie leido mums iš tikroviškos perspektyvos pasinerti į tuos laikus, kai žmonės dar negalėjo jaustis visiškai laisvi, o cenzūra buvo neatsiejama anų laikų JAV gyventojų tikrove. Tad režisierius pasirinko istoriškai teisingus akcentus, kuriais ir pabrėžė Elvio svarbą amerikiečiams ir jų besikeičiančioms vertybėms.
Daugiau pasakoti nesiruošiu, nes filmas priverčia mėgautis juo beveik visas tris rodymo valandas, todėl atskleisti paslapčių, kuriomis kelis kartus bandė šio filmo peržiūros metu nustebinti kino kūrėjai, tikrai nenoriu. Tai gera biografinė juosta, kurią su malonumu pasižiūrėsiu dar ne vieną kartą, o Jums, mieli skaitytojai, nuoširdus patarimas įvertinti filmą kine, nes jis jam ir buvo kurtas.
Techninė juostos pusė
Nors ir kaip smagiai yra šiame filme pristatyta Elvio Presley‘io istorija, visgi filmas vis dar yra Bazo Luhrmanno projektu, todėl glamūro ir spalvingumo jame tikrai netrūksta. Tad produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas tikrąja to žodžio prasme „nuneša stogą“ savo stilingumu ir ryškiais vizualiniais sprendimais.
Taip pat norisi atkreipti dėmesį ir į labai efektingai atrodančius montažo sprendimus, atvirą ir pakankamai gyvą kameros darbą ir aišku būtų nuodėmė nepaminėti stipraus garso montažo, kuris privertė seanso metu sėdėti kaip ant adatų.
O svarbiausiu šios juostos techninės dalies momentu yra garso takelis, kuris yra perpildytas legendinėmis Elvio dainomis ir ne tik jomis. Tad be tokių hitų kaip „It‘s Only Love“, „Craw-Fever“, „Suspicious Minds“, „Any Day Now“, „Summer Kisses, Winter Tears“, kuriuos mums dovanojo rokenrolo karalius, galima išgirsti ir Eminemo, Maneskin, Doja Cat ar Jacko White‘o atliekamus kūrinius.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ką gi, šiame filme gimė tikra žvaigždė, kuria aišku yra talentingas ir puikiai Elvį Presley‘į įkūnijęs Austinas Butleris. Vyrukas pademonstravo ne tik puikius kūno plastikos bei vokalinius sugebėjimus, bet dar ir parodė stulbinančią draminę vaidybą, kuri leido jam pavirsti į rokenrolo karalių. Be jokių abejonių, tai buvo vienas iš geresnių šiais metais mano matytų aktorių pasirodymų, todėl tikėtina, kad kitais metais Austinas Butleris atsidurs tarp pretendentų į „Oskarą“.
Žinoma, filme turime dar vieną nuostabų aktorių, kino veteraną Tomą Hanksą, kuriam taip pat puikiai pavyko perteikti pulkininko Tomo Parkerio asmenybę. O kas liečia kitus filmo aktorius, tai visi jie vaidino tikrai solidžiai, bet mano paminėtai porelei jų pasirodymai tikrai neprilygo. Iš geresnių antro plano aktorių įvardyčiau Kodį Smithą-McPhee‘į, Davidą Wenhamą, Xavierą Samuelį, Elizabeth Cullen ir Olivią DeJonge.
Verdiktas
„Elvis“ – bene geriausias iki šiol pasirodęs biografinis filmas apie rokenrolo karaliaus gyvenimą, jo karjeros užkulisius, aukštumas ir nuopuolius, o taip pat ir filmas, kuris šiek tiek kitaip interpretavo kai kuriuos Elvio Presley‘io gyvenimo etapus dėka stilingai atrodančios išorės ir netikėtų techninių bei režisūrinių Bazo Luhrmanno sprendimų. Prie pliusų galima priskirti dar ir Austino Butlerio vaidybos aukštumas, kuris su šia juosta pagaliau įrodo, koks gi yra talentingas ir įvairiapusis aktorius.
Tad be jokių abejonių, šis filmas tampa dar vienu puikiu biografinio pobūdžio kūriniu apie muzikos legendą, kuriam neturėtų būti gaila skirti savo dėmesio ir brangaus laiko.