Ir štai, po „Piktoji“ triumfo kino ekranuose, horizonte pasirodė dar vienas – prancūzų režisieriaus Jacqueso Audiardo kriminalinio pobūdžio drama „Emilija Perez“, kurios pamatu tapo to paties pavadinimo libretas ir 2018 metais išleistas rašytojo Boriso Razono romanas „Klausyk“.
Tiesa, ne vien miuziklo žanro rėmai mane sudomino, bet ir šios naujos „Auksiniuose gaubliuose“ triumfavusios juostos režisieriaus pavardė. Visgi jo sukurtus filmus „Pranašas“ ir „Kaulai ir rūdys“ laikau vienais iš geriausių XXI amžiaus prancūziškų filmų, todėl prieš „Emilija Perez“ peržiūrą turėjau daug lūkesčių. O ar jie pasiteisino? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Pavojų kupiname Meksike gyvenimas tiesiog verda. Jame gyvena eilinė, bet neseniai gerą bylą laimėjusi teisininkė Rita Mora Kastro, kuri vieną dieną sulaukia paslaptingo skambučio iš žiauraus kartelio boso Chuano Del Monto, kuris turi gerą planą kaip dingti iš kriminalinio pasaulio, bet tam jam reikia Ritos paslaugų. Suabejojusi, Rita galiausiai sutinka su pelningu nusikaltėlio pasiūlymu net neįtardama, į kokias pinkles ji netrukus papuls.
Kūrinio turinys
2024 metų spalį gavome kriminalinį pamatą turinčią socialinę dramą su miuziklo bruožais „Džokeris: Folie à Deux“, kuri ne itin sužavėjo žanro gerbėjus dėl pernelyg muzikalaus siužeto vystymo, o dabar viskas yra identiškai, nes režisierius Jacquesas Audiardas pristatė puikią kriminalinę dramą, bet irgi miuziklo pavidale. Tad iš karto pasakysiu – nepatinka žanras, apeikite ir nežiūrėkite, nes tokie filmai nėra skirti Jums. Kam save kankinti ir po to verkti dėl to, jog filme dainuoja.
Pati „Emilijos Perez“ istorija atrodo šauniai, nes siužetas leidžia pasinerti į kelių konkrečių žmonių likimus ir tuo pačiu iš šono pamatyti, kaip yra sunku išeiti iš nelegalaus verslo ir elementariai pradingti. Tad įtampos, intrigos bei šauniai į visumą įterptų komedinių elementų filme pakankamai daug, kad jis priverstų peržiūros metu pasinerti į ne itin standartiškai pristatytą, bet kartu autentiškumo turintį Meksikos kartelių pasaulį. Perskaitėte teisingai – filmas ne vien pateikia stereotipus apie šią nusikalstamą organizaciją, bet ir dėka kruopštaus paties režisieriaus tyrimo šia tema, atskleidžia gana įtikinamus faktus apie ją.
Personažai filme ne tik ryškūs, bet įdomūs savo pristatyme, jog netgi vienu ar kitu momentu nuoširdžiai norėjosi sirgti tiek už advokatę Ritą, tiek ir už kartelio bosą Chuaną. Jau nekalbant apie antrą planą, kuriame taip pat buvo ne vienas geras dramaturginis momentas. Deja, čia negaliu daugiau nieko pasakyti, nes tektų tiesiog „spoilinti“ siužetą.
Filmas iš šono atrodo stilingai, bet kartu tai gana purvinas ir savo tema patraukliai negatyvus reginys, kuriame netrūksta smurto, atvirų epizodų ir aišku veiksmo elementų. Dėl ko filmą sužiūrėjau nenuobodžiai, nes negalėjau atitraukti akių nuo to, kaip gi šauniai buvo pristatytos choreografijos kupinos miuziklo scenos, kurias dar ir sujungė su kelių kitų žanrų bruožais.
Be abejonės – tai vienas originaliausių miuziklų, kokį man teko žiūrėti, todėl aišku rekomenduoju kiekvienam šio puikaus žanro gerbėjui įvertinti jį dideliame kino ekrane.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas be priekaištų, nes viskas čia suveikia preciziškai, pradedant operatoriaus darbu ir labai efektingai apčiuoptais kadrais, žvaliu vaizdo montažu ir baigiant meninio apipavidalinimo aspektais su kostiumais, grimu ir dekoracijomis priešaky. Na ir muzika filme nuostabi bei suteikianti viskam labai specifinę ir įtampos kupiną atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostoje dominuoja moterys ir tai nuostabu, nes būtent per jų prizmę galima pažvelgti į gana šiurpius kartelio užkulisius, todėl aktorės Zoe Saldana, Selena Gomez ir tikriausiai „Oskaro“ nominacijos sulauksianti Karla Sofia Gascon pademonstravo itin įtaigią vaidybą. Net neturiu žodžių, kaip gi jos puikiai įsiliejo į šią istoriją ir kartu sukūrė ekrane tikrą vaidybos šou. O ir chemija tarp jų taip pat jautėsi kiekviename kadre.
Žinoma, nepamirškime ir tokių aktorių kaip Edgaras Ramirezas, Eduardas Alardas ir Markas Ivaniras, kurie irgi buvo nuostabūs.
Verdiktas
„Emilija Perez“ – unikaliai perteikta kriminalinė istorija per atvirumo, geros vaidybos ir miuziklo prizmę, dėl ko ji susižiūri ne tik įdomiai, bet ir savo nestandartiniu pateikimu įtraukia. O puikūs techniniai sprendimai tik dar labiau išryškina viso šio režisieriaus Jacqueso Audiardo šou privalumus.