Tad štai, po ilgesnės pertraukos nuo „Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ pasirodymo, režisierius Davidas Yatesas bei J.K. Rowling sugrįžta su trečiuoju filmu „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“, kuris turėtų atsakyti žiūrovams į svarbius juos ilgus metus kamavusius klausimus. Kaip šįkart pavyko studijai „Warner Bros.“ sugrąžinti mus į magišką pasaulį? Atsakysiu į šį klausimą šioje recenzijoje.
Apie ką mes čia…
Sužinojęs, kad jis yra atstumtas savo paties brolio Albo Dumbldoro, Vilčius, vadovaujamas negailestingo Gelerto Grindelvaldo, nori tik vieno – keršto. Tačiau Albas ir jo bendražygiai su Njutu Miglapūčiu priešaky sužino apie slaptą Gelerto Grindelvaldo misiją užvaldyti magišką pasaulį. Ar jiems pavyks sustabdyti artėjančią nelaimę? Viskas priklausys nuo plano, kurį sukurs Albas.
Kūrinio turinys
Pagaliau į kino ekranus sugrįžo J.K. Rowling sukurtas magiškasis pasaulis. Ir, tiesą pasakius, netgi labai pasiilgau šios kino visatos, nuo kurios paskutinės dalies „Fantastiniai gyvūnai: Grindelvado piktadarystės“ praėjo jau net ketveri metai. Visgi tai unikali, žiūrovus pritraukianti prie kino ekranų serija, kuri, galbūt, daug kam neįtinka dėl to, jog kardinaliai skiriasi nuo „Hario Poterio“ serijos, bet tuo pačiu tai ir yra šių naujų filmų privalumas.
Prieš trečiosios dalies premjerą kinuose peržiūrėjau pirmas dvi, kad galėčiau sulyginti, kokia kryptimi šįkart nusprendė eiti studija „Warner Bros.“, ir kad objektyviai įvertinčiau šį naują režisieriaus Davido Yateso darbą. Nepamirškime, jog prieš tai buvęs filmas sulaukė nemažai kritikos strėlių iš gerbėjų bei kino kritikų, nors, mano nuomone, tai buvo pakankamai dramatiškas filmas, o ne toks naiviai gražus ir šiltas, kaip pirmtakas.
Ir po naujos dalies peržiūros galima buvo suprasti, kad ši istorija įgavo visiškai naują pavidalą, kuris arba patiks, arba ne. Tad raginu ir Jus prieš einant žiūrėti filmo „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ pakartoti 2016 ir 2018 metais pasirodžiusias juostas.
Pats naujas filmas man tikrai patiko, bet tuo pačiu tai buvo labiausiai neutraliai atrodanti ir beveik jokių didesnių emocijų nesukelianti istorija, kuri netgi iš dalies paneigė kai kurias anksčiau pristatytas tiesas.
O tai, kas įvyko antrosios dalies finale, čia buvo vangiai perteikta, nors visi anksčiau pristatyti siužetiniai motyvai buvo paliesti, bet ne tokiais drąsiais ir dramaturgiškai stipriais veiksmais.
Naujo filmo siužetas priminė savotišką šnipų stiliaus juostų branduolį, todėl visas šis naujas pasakojimas atrodė kaip politinis trileris su keliais nenuspėjamais siužetiniais vingiais ir veikėjais, kurie dėl bendro tikslo pavirto į neįmanomas misijas vykdančius ir magija besinaudojančius agentus. Gaila, kad negaliu daug papasakoti, kas šioje juostoje man kėlė džiaugsmą, o kas nuvylė. Bet jeigu tektų abstrakčiai apibūdinti šį filmą, turėčiau pasakyti, kad tai labiau politinio pobūdžio pasakojimas apie burtininkų pasaulio valdžios užkulisius, nei tas mielas magijos kupinas filmas, su kuriuo ir prasidėjo Njuto Miglapūčio nuotykiai Niujorke. Bet tai yra filmas, kuriame, kaip ir pirmtake, dominuoja magiški gyvūnai, o tai tikrai nemažas pliusas juostai.
Veiksmo ir įtampos filme nebuvo labai daug, nors nuobodžiauti čia tikrai neteko. Ypatingai - dėl kai kurių humoristinių epizodų, kuriais buvo bandoma bent kažkiek palengvinti ekrane vyraujančią rimtą atmosferą. Gaila, nes, prisiminus antrosios dalies galingą finalą, čia to visiškai nesijautė.
Užtat kas man užkliuvo, tai keli personažai. Pirmiausia kalbu apie Gelertą Grindelvaldą ir jo pavidalą. Taip, aktorius pasikeitė ir nieko tame blogo nėra, bet kūrėjai galėjo bent jau apžaisti šį momentą kaip tai padaryta pirmosios dalies pabaigoje, kai buvo atskleista tikroji Grindelvaldo tapatybė.
Naujas jo įvaizdis šiame filme irgi galėjo būti viso to dalimi, nes tada bent atrodytų logiškai toks kardinalus šio personažo išvaizdos pokytis. Bet ne, nieko panašaus čia nebuvo. Jeigu atmesime šį mano nepasitenkinimą, veikėjas - tikrai įdomus iš konkrečios politinės perspektyvos, kuri buvo vystoma beveik viso filmo siužetinės eigos metu.
Panašiai yra ir su keliais kitais veikėjais, kurie šiame filme virto į visiškai kitokias asmenybes, nei buvo prieš tai. Bet čia jau patys turite tai pamatyti, todėl paminėsiu kelis veikėjus, kurie, mano nuomone, čia buvo verčiausi dėmesio. Vienas iš jų – Albas Dumbldoras, o kitas – Džeikobas Kovalskis. Abu veikėjai čia atsiskleidė iš dramatiškesnių pozicijų, tai leido jiems įgauti rimtesnį įvaizdį.
Njutas Miglapūtys ir Vilčius irgi patiko, bet jie čia man nebuvo tokie įdomūs kaip anksčiau, o naujai pristatyti personažai nesukėlė jokio susidomėjimo jais. Tiesa, yra vienas momentas tarp Albo ir Gelerto, kurį, manau, aptarinės daug kas po peržiūros, bet jis čia buvo siužetiškai panaudotas vietoje ir laiku.
Tad apibendrinus, galiu tik pasakyti, jog tai kokybiškas, maloniai susižiūrėjęs ir neprailgęs filmas, bet visgi kartu ramus, neturintis jokių didesnių dramatiškų elementų ir tuo pačiu atrodantis, lyg neutraliai užbaigiantis visą seriją. Čia, manau, studija tiesiog norėjo apsisaugoti ir jeigu šis filmas nesugebės pasiekti finansinių aukštumų, jis gali tapti finaliniu.
Techninė juostos pusė
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, filmas iš vizualios pusės atrodo išties kokybiškai. Specialieji efektai, meninis apipavidalinimas su grimu, kostiumais ir šukuosenomis priešaky, produkcijos dizainas – be priekaištų. Muzika filme irgi sukuria magišką ir šiek tiek neramią atmosferą, nors epiškumo muzikinių kompozicijų plane šįkart buvo atsisakyta. Vaizdo ir garso montažas taip pat nesukėlė peržiūros metu jokio diskomforto.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, čia teks pradėti nuo esminio šio filmo akcento – danų aktoriaus Madso Mikkelseno, kuris pakeitė Gelerto Grindelvaldo vaidmenyje Johnny‘į Deppą. Pasirinkimas, aišku, nuostabus, nes Madsas yra tobulas aktorius, bet visgi jo įkūnytas veikėjas savo charizma neprilygo Johnny‘iui. Taip, vaidino Madas puikiai ir prie to neįmanoma prikibti, bet manau, kad toks personažas kaip Grindelvaldas turėjo išlikti toks pat ryškūs ir sėjantis baimę kaip 2018 metų filme. Nes dabar tai ne joks ekscentrikas, o tiesiog kostiumuotas ir tvarkingai atrodantis burtininkas.
Kiti aktoriai, tokie kaip Jude‘as Law, Ezra Milleris, Eddie‘is Redmayne‘as, Danas Fogleris, Callumas Turneris, Alison Sudol ir Jessica Williams man irgi patiko savo įkūnytais veikėjais. Trūko tik Katherine Waterson, su kuria susipažinome ankstesniuose filmuose.
Verdiktas
„Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ – rimčiausias ir daugiausiai politikos turintis J.K. Rowling kūrybos vaisius, kuris ne tik pristato įdomius magiško pasaulio užkulisius, bet dar ir kardinaliai pakeičia šios 2016 metais prasidėjusios serijos kryptį. Be naujovių, naujų veidų ir intriguojančių siužetinių sprendimų, filmas džiugina akis kerinčia technine puse bei fantazijos nestokojančiais elementais, kurie ir tampa vienu iš svarbiausių šios magiškos filmų serijos kozirių.
Filmo anonsas: