Apie ką mes čia…
Norėdama surasti bet kokį darbą, skurdi aristokratė Abigailė atvyksta pas savo įtakingą pusseserę Sarą, kuri dėl karalienės Anos negalavimo neakivaizdžiai valdo šalį. Atvykusi į karališkus rūmus, Abigailė po visai trumpo laiko patraukia karalienės dėmesį, kuri ją paverčia savo favorite. Nenorėdama su tuo susitaikyti, Sara nusprendžia atsikratyti savo giminaitės, kuri ne tik pernelyg suartėjo su Anglijos monarche, bet ir dideliais žingsniais taikosi į jos vietą.
Kūrinio turinys
Režisieriaus Yorgoso Lanthimoso kūryba yra pakankamai specifinio pobūdžio, todėl ne kiekvienas kiną mylintis žmogus gali pozityviai priimti jo vizualiai patrauklius, bet savo turiniu nelabai lengvus darbus. Tačiau su šiuo projektu yra šiek tiek kitaip, nes „Favoritė“ save labiau pozicionuoja kaip juodą komediją nei kaip rimtą dramą.
Beveik visas šio neįtikėtinai įtraukiančio filmo veiksmas vyksta už uždarų Anglijos karalienės rūmų durų, kuriuose dedasi itin keisti, kartais sveikam protui nesuvokiami, bet labai puikiai monarchų gyvenimą vaizduojantys dalykai. Režisieriui šiame filme puikiai pavyko subalansuoti politinius aspektus, taikliai pateiktus aristokratiško gyvenimo užkulisius ir, žinoma, šizofrenijos bei kitų ligų, kurios dažnai pasireikšdavo pas karalienę, atvejus.
Kiekviename iš pateiktų šio pasakojimo niuansų galime pastebėti norą pasišaipyti iš ko nors ir tuo pačiu, griežtu tonu pabrėžti, jog tokie atvejai Anglijos monarchų gyvenime nebuvo iš piršto laužti. Todėl kiekvienoje šio filmo scenoje galima įžvelgti kažką komiško, kažką rimto ir kažką tikro. Gaila, kad negaliu atskleisti daugiau detalių, nes tai būtų nepagarba žiūrovui, kuris eis į kiną žiūrėti šio naujojo „Omaro“ režisieriaus darbo.
Didžiausias šio filmo akcentas be visų tų mano paminėtų pasakojimo aspektų krenta ant personažų pečių. Ryškiausias iš jų – karalienė Ana Stiuart, kuri valdė šalį vos penkerius metus. Ir nors jos figūra šioje juostoje atrodo kaip karikatūrinis paveikslas, sudarytas iš jos nerangumo, kvailumo ir visokiausių ligų, neapsigaukite. Filme buvo pateiktas itin tikslus ir netgi sakyčiau teisingas šios personos portretas. Taip, jis išties kelia juoką, bet visumoje tai visgi labai kruopščiai pateiktas požiūris į pilką bei gyvenimo džiaugsmą praradusį žmogų.
Kitais dviem svarbiais šios juostos varikliais yra pusseserės – Sara ir Abigailė, kurios pasinaudojusios visu savo žavesiu bando ne tik įtikti karalienei, bet dar ir klastos pagalba tapti monarchės dešiniąja ranka. Ir jeigu Sara sugeba nuo pat filmo pradžios sukelti didžiulę antipatiją, tai jos oponentė Abigailė priverčia jai simpatizuoti. Abi jos trokšta vieno – pripažinimo ir valdžios, kurią labai lengvai galima atimti iš karalienės Anos dėl jos begalinio negalavimo. Žiūrėti į šių damų tarpusavio konkurenciją ir kovą dėl karalienės favoritės titulo yra labai linksma ir netgi iš dalies žavu.
Filme nemažai yra intarpų, kuriuose pateikiami nešvankūs ir labai britus išjuokiantys epizodai. Kai kurie iš jų sukelia šypseną, kai kurie leidžia susimąstyti, bet yra ir tokių, kurie sugeba sugluminti net ir daug ką mačiusį žiūrovą. Kartais atrodo, jog režisieriaus tikslu ir buvo sujaukti nusistovėjusį peržiūros toną, kad pradėti viską iš naujo. Neveltui juosta yra padalyta į skirtingą atmosferą demonstruojančius skyrius.
Įspūdį palieka ne vien tik vizualūs momentai, bet dar ir puikūs personažų dialogai, kuriuose slypi ironija, kritika bei begalinės metaforos. Tai nuostabus gerai parašyto ir kruopščiai apmąstyto scenarijaus pavyzdys, kuris be jokių abejonių tampa vienu iš ryškiausių 2018 metų darbų. Jau nekalbant apie stiprią Yorgoso Lanthimoso režisūrą.
Apibendrinant šį filmą galiu pasakyti, jog tai išties dėmesio vertas kino projektas, kurio grožį geriausiai galima atskleisti tamsioje kino teatro salėje. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus darbų, dėl ko į jį gali eiti ne vien snobai, bet ir eilinis žiūrovas, kuriam kinas yra vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų.
Techninė juostos pusė
Techniškai ši juosta irgi sugeba sužavėti. Kaip ir beveik visos kostiuminės dramos, taip ir „Favoritė“ gali pasižymėti puikiu rūbų dizainerių darbu, tikrovišku grimu, išraiškingomis šukuosenomis ir aišku akis kerinčiu meniniu apipavidalinimu. Tiek dekoracijos, tiek ir sprendimai patalpų dizaino klausimais buvo be priekaištų.
Garso takelis filme tai jau atskira kalba. Kiekviena muzikinė kompozicija sukelia įvairiausius jausmus, bet kas svarbiausia, dėka muzikos yra sukuriama atitinkamai jauki, nerami ir netgi erzinanti atmosfera, dėl ko neįmanoma atitraukti akių nuo ekrano. Tai buvo lyg hipnozės seansas, kuris nepaleido per dvi filmo rodymo valandas.
Įspūdžius sustiprino ir kameros darbas, už kurį buvo atsakingas puikus operatorius Robbie‘is Ryanas. Jis sugebėjo visais įmanomais būdais priartinti žiūrovą ne tik prie karalienės rūmų užkulisių, bet dar ir savitu stiliumi pabrėžti itin reikiamas detales, kurios sugebėjo sudaryti pilną kiekvieno personažo portretą.
Vaizdo montažas man irgi patiko. Tai buvo spektaklio lygio pasakojimo pateikimas, kuris baigdavosi ir prasidėdavo iš naujo po kiekvieno įvardinto akto. Dėl garso irgi nėra jokių priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Trijų puikių aktorių komanda pavertė šią patrauklią istoriją į nuostabų vaidybos šou. Olivia Colman, kuri jau pelnė begalę prestižinių kino apdovanojimų, tarp kurių ir „Auksinį Gaublį“, už savo neįtikėtinai ryškų karalienės Anos pateikimą, buvo fenomenali. Kiekviena scena, kurioje jai teko pasirodyti, įgaudavo labai daug ekspresijos ir emocijų. Buvo vienas malonumas stebėti tai, ką ji daro.
Emma Stone ir Rachel Weisz gavo lygiaverčių personažų roles, tačiau nei viena iš jų vaidybiniais sugebėjimais neperspjovė kitos. Tai buvo išties lygi kova ne tik dėl karalienės favoritės titulo, bet ir dėl geriausios antro plano aktorės titulo.
Filme taip pat trumpam pasirodė tokie puikūs aktoriai kaip Markas Gatissas ir Nicholas Houltas, bet visgi vyrai neprilygo trims žavioms damoms, kurios šiuo atveju valdė visą padėtį.
Verdiktas
„Favoritė“ – savo turiniu lengviausias ir dėl išskirtinių absurdo papuoštų situacijų itin komiškas graikų kilmės režisieriaus Yorgoso Lanthimoso darbas, kuris žavi ne vien itin tiksliai nupieštu Anglijos monarchės Anos Stiuart portretu bei politine šalies situacija XVIII a. pradžioje, bet dar ir dėl neįtikėtinai ryškių techninių filmo niuansų, įsimintinų dialogų bei nepaprastai atrodančio trijų pagrindinių aktorių vaidybinio šou.
Filmo anonsas: