Lietuvos kino kūrėjai irgi nepanoro atsilikti nuo mados, todėl šiemet į kino ekranus atkeliavo pirmojo lietuviška kulinarinė komedija „Gardutė“, kurią pristatė nuostabaus 2017 m. filmo „Stebuklas“ režisierė Eglė Vertelytė. O ar šis filmas yra toks pat gardus kaip ir jo pavadinimas? Tuoj išsiaiškinsime.
Apie ką mes čia…
Kauno valgykloje „Gardutė“ dirbančios bičiulės – visuomet nuotaikinga ir optimizmo kupina Saulė bei dukrą auginanti vieniša mama Ona – vieną dieną nusprendžia siekti didesnio tikslo dalyvaudamos naujame kulinariniame televiziniame realybės šou „Gaminkime lietuviškai“. Pagrindinis prizas – nuosavo restorano raktai. Ar draugių svajonė turėti restoraną išsipildys ir jos triumfuos? Sunku klausimas, nes konkurencija bus tikrai labai arši.
Premjeros „Gardutė“ akimirkos:
Kūrinio turinys
Esu itin didelis kulinarinių filmų gerbėjas, nes dar iki šiol pamenu, kai vaikystėje mane pakerėjo prancūzų komedija „Sparnelis ir šlaunelė“ su legendiniu Louisu de Funesu priešaky, o vėliau tą meilę temai įtvirtino tokie projektai kaip „Mistiška pica“, „Šokoladas“, „La Troškinys“, „Padavėja“ ir „Julie ir Julia“. Tad neslėpsiu, kad „Gardutės“ tikrai laukiau. Tačiau laukiau ne vien dėl temos, bet ir dėl pačios režisierės, kurios sukurtas „Stebuklas“ yra vienas iš mano mėgstamiausių pastarojo dešimtmečio lietuviškų filmų.
Ir „Gardutė“ iš dalies pateisina lūkesčius kaip visai kokybiškas kino produktas. Kodėl tik iš dalies? Viskas labai paprasta. Tai nėra visavertis kulinarinis filmas, o labiau drama apie vieno konkretaus realybės šou užkulisius ir jame dalyvaujančių dviejų artimų draugių santykius. Tuo tarpu visa kulinarinė magija yra tik savotiškas fonas tam, kad mes galėtume įsigilinti į žymiai svarbesnę siužete pristatytą problemą. Ar tai blogai? Žinoma, kad ne, nes ekrane nors ir trumpai, bet šmėžavo tokie pasididžiavimą lietuviška virtuve sukeliantys patiekalai kaip cepelinai ar vėdarai. Tačiau patys svarbiausi akcentai buvo sutelkti visai į kitus šios jautrios istorijos aspektus – pirmiausia į realybės šou „Gaminkime lietuviškai“ užkulisius. Jie tapo bene esminiu šios juostos humoristinės dalies koziriu vien dėl savo sarkastiško, kažkiek hiperbolizuoto, bet labai taikliais stereotipais persmelkto karikatūrinio humoro. O taip, filmo kūrėjai pasistengė puikiai pasišaipyti iš televizinių laidų, nes, tiesą sakant, tokios užkadrinės situacijos, kurios buvo pateiktos šiame filme, nėra iš piršto laužtos. Sklinda ne vienas gandas apie toksiškus vedėjų santykius, prodiuserių manipuliacijas, nenuoširdų bendravimą ar netgi nesąžiningus sprendimus. Tad šiuo konkrečiu atveju buvo iš ko pasijuokti, o kartu ir susimąstyti, koks gi blizgus, bet kartu supuvęs yra tas šou verslas.
Antra ir bene svarbiausia šios juostos siužeto dalis – jautrus žvilgsnis į dvi pakankamai skirtingas, bet tuo pačiu artimas drauges, kurioms dalyvavimas šou taps ne tik milžinišku iššūkiu jų veiklai, bet ir tikru išbandymu draugystei. Ir kas įdomiausia, kad filme visos situacijos, su kuriomis teko susidurti pagrindinėms veikėjoms, yra pateiktos iš pernelyg tikroviškos ir daugumai iš mūsų artimos perspektyvos. Aišku, išvengdamas „spoilerių“, neminėsiu, kas čia įvyksta, bet tenka pripažinti, jog dėl viso to natūralumo filmas sugeba įtikinti savo gvildenamomis tiesomis.
Pagrindinis juostos duetas paperka nuo savęs skleidžiama chemija ir elementariu nuoširdumu. Ypač Saulė, kuri tiesiog užkrečia pozityviu požiūriu, o tuo pačiu tai bene pats giliausias ir pagarbos vertas personažas visame filme. Ona irgi nėra nei paprasta, nei prasta, todėl ir jos dramatiška istorija sugeba sugraudinti, bet iš kitos pusės, nes visgi tai yra dviprasmiškus jausmus sukeliantis personažas. Kalbant apie antraplanius veikėjus, tai čia turime labai jau klišinius ir kartu nuspėjamus personažų tipažus, nors jie irgi į šį filmą įnešė savotiško žavesio.
Trumpai tariant, gavosi malonus ir visiškai neprailgstančią, nevulgarią kino pramogą suteikiantis komedijos ir dramos žanrų kokteilis, kurį verta pamatyti, ypač jeigu turite silpnybę cepelinams bei lietuviškam kinui.
Techninė juostos pusė
Juosta atrodo labai paprastai, bet dėl to ji paperka, nes ekrane žiūrovams pateikiama prižeminta ir natūralumu spinduliuojanti istorija, kurios epicentre atsiduria dvi paprastos moterys. Tad taikliai nufilmuota buitis su drauges supančiomis Kauno gatvėmis priešaky bei keliomis Vilniaus lokacijomis, į kurias jos atvyksta, tiesiog ir tampa vienu iš svarbių šio filmo kozirių, kurį grakščiai perteikė filmo operatorius Vytautas Plukas. Dar, aišku, komplimentų nusipelno tvarkingas vaizdo montažas ir „liaudišką“ atmosferą paryškinanti muzika, kurią filmui pristatė kompozitorius Titas Petrikis. Tad iš esmės „Gardutė“ techniniame plane atrodo tikrai gardžiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas malonumas buvo stebėti taip įtikinamai vaidinančias Agniešką Ravdo ir Eleną Ozarinskaitę, kurios sukūrė išties įsimintinus personažus. Be jų, filme taip pat buvo ir kitų charizmos nestokojančių aktorių kaip Leonardas Pobedonoscevas, Liubomiras Laucevičius, Lina Rastokaitė ar Vytautas Rumšas jaunesnysis. Neturiu jiems jokių priekaištų, nes kiekvienas iš jų visai tvarkingai atliko patikėtą vaidmenį.
Verdiktas
„Gardutė“ – pakankamai nuoširdus, savo gvildenamomis temomis tikroviškas ir, kas svarbiausia, nuotaikingas lietuviškas kulinarinio pobūdžio komedinis pasakojimas, kuriame dominuoja ne vien maisto gamyba, bet ir šauniai pateikta kritika televizinio šou verslo užkulisiams su prižeminta dviejų gerų draugių istorija. O tai įtraukia, nes filmą be viso to lydi pagirtina Eglės Vertelytės režisūra, tvarkingai atrodanti techninė pusė ir, žinoma, šaunus pagrindinių aktorių pasirodymas.