Na, o ar šis naujas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, „Neištikimoji“ ir „Širdžių dama“ bruožus turintis „A24“ projektas yra vertas žiūrovų dėmesio? Netrukus sužinosite.
Apie ką mes čia…
Stipri savo charakteriu, nepriklausoma, šalta lyg ledas ir puikiai savo nuosavai įmonei vadovaujanti Romė Matis net nenutuokė, jog visai netrukus visas jos iki šiol buvęs gyvenimas pradės byrėti, kai ji įsitrauks į pavojingą erotinį žaidimą su žymiai jaunesniu praktikantu.
Kūrinio turinys
Šaunu, kad „A24“ filmai itin reguliariai pasiekia kino ekranus, o ir jų kokybė beveik visada pradžiugina, tačiau pasitaiko ir nusivylimų. Nusivylimų, kurie iš esmės atrodo patenkinančiai, bet visumoje jų kokybė neatitinka tos aukštos kartelės, kurią per tiek daug metų užkėlė „A24“ studija. Ir manau, jog „Gera mergaitė“ yra būtent tokiu projektu, kurį kaip ir verta pamatyti, bet tuo pačiu nieko neatsitiks, jeigu žiūrovas jį praleis.
Kodėl taip kalbu? Pirmiausia dėl to, jog visiškai jokio originalumo arba bent jau pastangų pateikti kažką originaliau šioje neištikimybės ir aistros temas gvildenančioje istorijoje nesimato, o tik elementarus atkartojimas tų juostų, kurias paminėjau šios trumpos apžvalgos pradžioje. Ir pasikartosiu, jeigu tai būtų kokios nors kitos studijos projektas, į jį žiūrėčiau visiškai paprasčiau, bet šiuo konkrečiu atveju tiesiog negaliu to daryti.
Aišku, centriniu siužeto varikliu yra gana įdomus žvilgsnis į stiprios moters, kuri užvaldoma aistros, portretą. Ypatingai dar ir dėl to, jo ji tampa visiškai priklausoma nuo jauno vyro. Skamba tikrai įdomiai. Tik žiūrint į šį kontekstą ir jo įgyvendinimą ekrane, sakyčiau, jog režisierė pernelyg paviršutiniškai apčiuopė šią temą. Taip, šis gvildenamas atvejis yra labai tikroviškas, nes gyvenime taip būna, kai, pavyzdžiui, stiprus vyras, verslininkas, autoritetas, lovoje pavirsta į visišką menkystą, kuris nori, kad jį niekintų ir uždominuotų, kai tuo tarpu moteris tam tikrais atvejais tiesiog trokšta nusimesti savo šarvus ir lovoje tapti priklausoma nuo vyro. Bet, deja, šiame filme tiesiog pritrūko to ryšio tarp meilužių, kad žiūrėdamas į juos galėčiau patikėti jų artumu.
Personažams priekaištų neturiu, nes tai visiškai tipiniai, šabloniniai, bet kartu dėmesį prikaustantys tokio tipo filmams būdingi veikėjai, kuriems pavyksta palaipsniui atsiskleisti kaip asmenybėms. Vėlgi, pasikartosiu, chemijos tarp jų nepajutau, bet tai netrukdė pasinerti į jų pavienes problemas bei suprasti kiekvieno iš jų požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Na, o geriausiu ir, mano nuomone, taikliausiu visos šios juostos personažu tampa Romės vyras Džeikobas, kurio tipažas labai aiškiai nurodė itin opias problemas, su kuriomis dažnai susiduria tiek jaunos, tiek ir pagyvenusios šeimos. Neišsiplėsiu šiuo atveju, bet bendra filme pateikta situacija, kuri įvėlė Romę į aistros sūkurį su jaunesniu vyru, buvo neakivaizdžiai įtakota jos vyro. Ir žiūrint šią juostą, galima dar rimtai susimąstyti apie tai, jog ne vien tas, kuris nuklysta, yra kaltas, bet ir tas, kuris nesugeba sulaikyti. Visgi problemos santuokoje – tai dviejų žmonių reikalas, o negebėjimas jų spręsti, kalbėti, dažnai priveda prie tokių situacijų.
Erotikos filme tiek, kad žanro entuziastai galėtų pasimėgauti seanso metu, bet irgi nieko naujo šiame plane režisierė Halina Reijn nepristatė. Gražu, estetiška, bet ar drąsu, kaip teigia reklaminiai šūkiai? Abejoju. Na, o pats siužeto tempas irgi nėra nuobodus, tad istorija yra visai šviežiai pateikta.
Tad baigdamas šį trumpą filmo pristatymą, pasakysiu, jog šįkart kažkiek nusivyliau „A24“. Tuo pačiu tai visai neblogai sukaltas ir šiokią tokią intrigą turintis erotinis draminio pobūdžio trileris, kurį verta pasižiūrėti šio žanro ir temos gerbėjams. Aišku, nieko ypatingo, bet ir nieko atstumiančio čia nėra.
Techninė juostos pusė
Filmas turi kelis didelius privalumus, bet jie priklauso techninei pusei. Didžiausias – kameros darbas, kuris labai grakščiai pristatė mums tiek sekso scenas, tiek ir bendrą siužetinę visumą dėka kruopščiai apčiuoptų detalių. Vaizdo montažas sklandus ir turintis dinamiškų perėjimų nuo vienos scenos prie kitos. Meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas irgi geri, tad ir čia nėra prie ko prisikabinti.
Muzika filmui suteikė savotiškos atmosferos, o kelios dainos, tarp kurių ir legendinės roko grupės INXS hitas „Never Tear Us Apart“, pavertė kelias scenas į pakankamai įdomų ir seksualumu alsuojantį reginį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindiniame vaidmenyje pasirodžiusi Nicole Kidman tikriausiai bus nominuota „Oskarui“ geriausios aktorės kategorijoje, nes ji suvaidino išties fantastiškai. Tai rodo ir jos triumfas Venecijos kino festivalyje ir dar keli laimėjimai. Tad nedaugžodžiaujant, noriu pasakyti, jog asmeniškai man čia buvo vienas geriausių jos draminių pasirodymų kine per pastarąjį dešimtmetį.
Taip pat noriu pagirti jauną talentą Harrisą Dickinsoną, kuris jau prieš pasirodymą šiame filme ne vieną sykį buvo įrodęs savo talentą tokiuose projektuose kaip „Liūdesio trikampis“ ar „Geležiniai gniaužtai“. O Antonio Banderasas ekrane – tai dar vienas papildomas pliusas šiai juostai, nes jo trumpas, bet užtikrintas pasirodymas buvo vienu iš ryškiausių filmo momentų.
Verdiktas
„Gera mergaitė“ – lengva erotika alsuojantis, iš techninės pusės vizualiai malonus akims, stipriais pagrindinių aktorių pasirodymais papuoštas, bet tuo pačiu itin paviršutiniškai gvildenamą temą pristatęs ir jokio originalumo siužete nenešantis studijos „A24“ projektas. Jis iš dalies nuvilia, bet vis tiek išlieka žiūrovišku, kažkiek intriguojančiu ir peržiūros vertu reginiu.
