Apie ką mes čia...
Ogis Pulmanas – berniukas, kuris kaip ir dauguma jo amžiaus vaikų mėgsta valgyti ledus, žaisti kompiuterinius žaidimus, dūkti kovojant šviesos kardais. Tačiau tai nestandartinės išvaizdos vaikas, kuriam per jo trumpą gyvenimą teko net 27 kartus gultis ant operacinės stalo. Todėl dėl sveikatos problemų jis niekada nelankė mokyklos, o už jo edukaciją buvo atsakinga mama. Bet sulaukus vienuolikos, Ogio mama nusprendė jį išleisti į penktąją klasę, kad jis ne tik galėtų susipažinti su bendraamžiais, bet ir socializuotųsi. Ogiui penkta klasė taps didžiausiu jo gyvenimo iššūkiu...
Kūrinio turinys
Filmas „Gerumo stebuklas" keliavo į kino ekranus dar nuo 2012 metų, kai knygynuose pasirodė rašytojo R. J. Palacio knyga „Stebuklas". Šis bestseleriu tapęs literatūrinis kūrinys atkreipė didžiausių Holivudo studijų dėmesį, kurios svarstė jį ekranizuoti dar 2015 metais. Tačiau dėl ilgų derybų teises į knygos adaptaciją laimėjo studija „Lionsgate", kurios prodiuseriai net vienerius metus ieškojo pagrindinio vaidmens atlikėjo bei būsimos juostos režisieriaus.
Galėčiau teigti, jog Stepheno Chbosky'o, kuris buvo atsakingas už nuostabų filmą „Tylenio laiškai", pasirinkimas buvo geriausias „Lionsgate" vadovų sprendimas. Kino kūrėjas savo režisūriniais sprendimais ne tik puikiai į kino ekranus perkėlė knygą, bet dar ir parašė nuostabų scenarijų, kurio dėka juostos siužetinė linija įgavo daug spalvų ir prasmės.
Filmas man padarė didžiulį įspūdį. Einant į jį tikėjausi, kad tai bus labai nuoširdus ir jausmingas filmas, nes vien jau jo anonsai priversdavo nubraukti ašaras, bet tikrai nemaniau, jog ši juosta taps man asmeniškai vienu iš geriausių 2017 metų kino projektų, kurį teko žiūrėti kine.
Pagrindinis šio filmo pliusas – pasakojimas susideda iš kelių etapų, kurie leidžia mums iš labai arti susipažinti su pagrindiniais filmo herojais.
Pirmiausia žiūrovams yra pristatomas Ogis Pulmanas ir jo neįprasta, labai skaudi ir kartu iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija. Būtent jis tampa visos siužetinės linijos branduoliu, aplink kurį suksis kitų žmonių gyvenimai. Bet svarbiausia, jog šis herojus leidžia žiūrovams labai vaizdžiai pamatyti tai, ko dažnai nepastebi suaugę – problemas, su kuriomis susiduria paaugliai mokykloje. Žinoma, kalbu apie patyčias, fizinį ir psichologinį smurtą bei nepritapimą prie bandos. Kartu tokie momentai leidžia suvokti visą vaikų žiaurumą ir tai, nuo ko viskas prasideda. O viskas ateina iš šeimos ir aplinkos, kurioje jie būna. Todėl nenuostabu, kodėl kai kurie vaikai tampa tokiais neapykantos kupinais kaip Džiuljanas.
Kitu svarbiu pasakojimo dalyviu yra Ogio sesuo Vija, kuri lanko vyresnes klases bei susiduria su nelabai maloniomis staigmenomis. Tai yra vieniša ir palaikymo neturinti mergina, kuriai kaip niekad reikia mamos ir bent jau dalelės jos dėmesio, kuris visas yra atiduodamas Ogiui. Šis personažas yra irgi ganėtinai taikliai pateiktas, atsižvelgiant į vyresnių klasių mokinius, kurie taip pat moka gerai įkąsti ir padaryti tavo gyvenimą tikru pragaru.
Du kiti herojai, kuriems skiriamas nemažas dėmesys šiame pasakojime, yra antraplaniai geriausi jau paminėtų personažų draugai. Jų istorijos taip pat yra neįprastos ir netgi labiau atskleistos, nes mes sužinome priežastis, dėl kurių jie taip neapgalvotai elgiasi su savo bičiuliais. Kiekvienas iš jų turi savo nuoskaudas, problemas ir, žinoma, taip pat nori pritapti prie tos kietuolių bandos, prie kurių neprileidžiami yra Ogis su savo seserimi. Bet jie net nesuvokia, jog tai yra tik laikinas miražas, o artimiausias žmogus, kuris atiduoda visą save, lieka nuskriaustas.
Taip pat filme labai svarbų vaidmenį atlieka tėvystė, o tiksliau Ogio tėvai – laisvai mąstantis ir žavus Neitas bei griežta ir labai savo sūnų mylinti Isabelė. Prie civilizuotų suaugusių prisideda mokyklos direktorius ir Ogio mokytojas ponas Braunas, dėka kurių galima pajusti gerumo šviesą tunelio gale. Jie ne tik pastumia patį Ogį būti savimi, bet kartu priverčia kitus mokinius suvokti, jog ne išvaizda yra svarbi, o žmogus, jo protas, mintys ir, žinoma, gėris, kurį jis skleidžia.
Ir nors filmo tema yra ganėtinai sunki, režisierius paverčia ją į itin šviesų ir lengvą pasakojimą, todėl visos tos dvi filmo valandos prabėga nepastebimai. Čia yra ir meilės motyvas, ir tikros draugystės tema bei pozityvumo kupinos akimirkos, kurios užgožia itin nemaloniai atrodančią siužetinės linijos patyčių dalį.
Juosta moko gerumo, turi labai gerą pamokslą pačiame gale, kuris leidžia suvokti tai, jog net ir mažiausias žmogus, net tas, kuriam nepasisekė, gali bent jau akimirkai pakeisti žmones ir padaryti šį pasaulį geresniu. Ir atvirai, man buvo sunku sulaikyti ašaras. Juosta priverčia susigraudinti ir suvokti, jog tiek daug žmonių kenčia būtent dėl patyčių, nes jie yra tiesiog kitokie, nepritampantys prie bandos. Tačiau dauguma net nesusimąsto, jog tokie žmonės irgi turi širdis, jausmus ir nori būti mylimi.
Todėl filmą rekomenduoju pamatyti tiek mažiems, tiek dideliems kino mylėtojams, jų tėvams ir visiems suaugusiems, kuriems tenka susidurti su panašiomis problemomis. Visgi šis filmas yra kaip vaistas, leidžiantis atmerkti akis ir iš šono pamatyti, kokia yra viso to blogio priežastis, kurį daro kai kurie vaikai ir suaugę juos supantiems žmonėms.
Techninė juostos pusė
Techniškai – tai labai tvarkingas ir akims malonus filmas. Pirmiausia, kas labai žavi, tai kameros darbas, kuris suteikia šiam filmui savito jaukumo, o peizažai ir miesto panorama, kuriais bandoma sukurti jaukią atmosferą, pakeri. Taip pat gerai yra nufilmuotos romantinės scenos, Kalėdų ir Naujųjų metų momentai, pasivaikščiojimai rudenį, kai fone matosi auksiniais lapais papuošti medžiai ir, žinoma, emocijų kupini momentai, kurie atskleidžia personažų psichologinius portretus.
Muzika filme taip pat nuteikia ganėtinai jaukiam seansui, todėl dėka muzikinių kompozicijų sukuriama labai lengva atmosfera, kuri taip pat kaip ir vaizdai, prisideda prie itin nuoširdžiai atrodančių akimirkų.
Iš vizualios pusės galėčiau pagirti filmo grimuotojus, kurie pasistengė kaip įmanoma įtikinamiau sukurti Ogio veidą. Bežiūrint filmą ir stebint kiekvieną sceną, kurioje pasirodydavo Ogis, nesijautė jokio dirbtinumo.
Garso montažas atsižvelgiant į žanrą ir pasakojimą toną atliktas preciziškai. Užtat vaizdo montažas yra nepriekaištingas. Tie visi perėjimai nuo vienos istorijos prie kitos ir sklandžiai vystoma siužetinė linija padaro ši filmą dar labiau įtraukiančiu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jaunuoju kino genijumi vadinamas Jacobas Tremblay'us, kuris pastaraisiais metais mus džiugina išties gerais pasirodymais kine, šioje juostoje atliko vieną svarbiausių savo trumpoje, bet labai įspūdingoje, karjeroje vaidmenį. Jis įkūnijo Ogį Pulmaną. Aktorius susidorojo su savo role puikiai. Jis skleidė tiek daug skirtingų emocijų, jog visos buvo tokios tikros, tokios natūralios ir nuoširdžios, jog buvo galima patikėti kiekviena jo pasirodymo akimirka.
Ne ką prasčiau suvaidino ir seniai kine matyta Julia Roberts. „Oskaro" laureatė atliko jausmingos ir labai griežtos mamos vaidmenį, kuriai net bijojo pasipriešinti visuomet žavus ir jaunas Owenas Wilsonas. Tiksliau jo suvaidintas Neito Pulmano personažas. Puikus duetas, kuris taip pat žavi nuo pradžios iki pat filmo pabaigos.
Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė Izabela Vidovic, Noahas Jupe'as, Bryce'as Gheisaras ir Mandy'si Patinkinas su Daveedu Diggsu. Visi jie irgi sužavėjo savo pasirodymais šiame filme.
Verdiktas
„Gerumo stebuklas" – nuoširdžiausias ir jautriausias šiais metais kine pasirodęs filmas, kuris savo pozityvia ir labai žvalia energija leidžia iš šono pamatyti ne tik itin nemalonią tikrovę, susijusią su vaikais, patyčiomis mokykloje ir psichologiniu smurtu, bet dar ir suvokti draugystės, šeimos, meilės ir gerumo svarbą, be kurių gyvenimas gali tiesiog tapti monotoniškas ir pilkas kaip betono plyta.