Jau atrodė, kad viskas, nebus jokio „Gladiatoriaus 2“. Galiausiai studija „Paramount Pictures“ pasiryžo šiai rizikingai avantiūrai ir 2018 metais davė ne tik žalią šviesą tęsiniui, bet ir investavo į jo gamybą stulbinančius 300 milijonų dolerių. Na, ar rizika pasiteisins, sužinosime kelių savaičių bėgyje.

Bet kalbant apie filmą ir jo kokybę, atsakymą sužinosite jau dabar, perskaitę šią trumpą ir jokių „spoilerių“ neturinčią apžvalgą.

Apie ką mes čia…

Koliziejuje savo gyvybę dėl idealų paaukojusio gladiatoriaus Maksimo atminimas vis dar gyvas, nes juo tampa užaugęs Liucijus. Vieną dieną Liucijus papuola į vergiją ir lygiai taip pat, kaip prieš kelis dešimtmečius Maksimas, jis yra priverstas kovoti arenoje ne tik dėl savo gyvybės, bet ir dėl teisybės su vienu konkrečiu tikslu – nuversti Romos Imperiją valdančius nevispročius Karakalą ir Getą.

Kūrinio turinys

Daugžodžiauti apie tai, koks gi geras yra 2000 metų „Gladiatorius“ nežadu, nes manau, jog dauguma iš jūsų jau yra žiūrėję šį „Oskarinį“ filmą. Gal net ir šiemet kine, nes man teko organizuoti specialius pirmosios dalies seansus, kuriuose apsilankė šimtai žmonių. Tad buvo tikrai puiki proga pasiruošti antram filmui, kurio belaukdamas buvau pakankamai skeptiškai nusiteikęs. Bet jeigu kažkokiu stebuklingu būdu nematėte pirmosios dalies, būtinai ją pasižiūrėkite prieš eidami į kiną vertinti tęsinio.

Kodėl netikėjau šiuo projektu? Pirmiausia dėl to, jog viena iš pirminių jo idėjų buvo paversti Maksimą herojumi, kuris mirusiųjų pasaulyje kaunasi su įniršusiais Dievais. Skamba idiotiškai, bet jeigu būtų pasirinktas toks siužetinis kelias, tai pirmoji dalis būtų elementariai išniekinta. O to tiesiog norėjosi išvengti. Antra – pats sumanymas kurti tęsinį filmui, kuris tiesiog idealiai pasibaigė, pasirodė man visiškai nereikalingas. Trečia – anonsai. Jie manęs neįtikino, nors mačiau, jog veiksmo ir pramogos žiūrovams bus per akis, bet visgi pirmasis „Gladiatorius“ turėjo ne vien tai, bet dar ir labai emocionalią pusę. O to elementariai nepastebėjau reklaminėje medžiagoje. Na, ir su tokiu nusiteikimu nulėkiau įvertinti šio naujo Ridley’io Scotto darbo.

Pasakysiu atvirai, nesitikėjau, kad tai bus geras filmas, bet šįkart mano nuojauta smarkiai mane apgavo. Taip, ši juosta neprilygsta savo atmosfera bei jautrumu originalui, bet tuo pačiu, tai be galo brutaliai sukurtas, susidūrimų scenomis pripildytas, energingai pateiktas ir, kas svarbiausia, įtraukiantis savo siužetu reginys, kurį privaloma žiūrėti kino teatre ir dar kuo didesnėje salėje. „IMAX“ šiuo atveju taptų puikiausiu pasirinkimu, bet, deja, Lietuvoje to patirti nepavyks, dėl ko reikia rasti kitą alternatyvą.

Kalbant apie siužetą, jis gal iš pirmo žvilgsnio ir atrodo primityviai ar pasikartojančiai, tačiau taip nėra, nes pats pasakojimas, atmetus keršto temą, nukelia žiūrovus į ganėtinai įdomų istorinį Romos Imperijos laikotarpį, kuriame valdė du imperatoriai – Karakala su Geta. Žinoma, daugelis įvykių, šiuo atveju, buvo išgalvoti dėl geresnio dramaturginio efekto ir su istoriniu tikslumu jie neturi beveik nieko bendro, tačiau kaip ne kaip, viskas suveikia ir mes matome dėmesio vertą, intriguojančiai nenuspėjamą bei nenuobodų epą. O kas svarbiausia, jog čia, kaip ir pirmoje dalyje, kurioje pagrindiniu smuiku grojo imperatoriaus Komodo politiniai žaidimai bei jo valdžios troškimas, mes matome savotišką įtampos nestokojantį istorinį pamatą turintį trilerį. Ir tokie politiniai užkulisiai leidžia žiūrovams iš tam tikros perspektyvos suvokti Romos Imperijos valdymo esmę, net jeigu ne viskas sutampa su realybe. Bet čia vaidybinis filmas, dėl ko būtų kvaila iš jo tikėtis visiškos tiesos ar dokumentikai prilygstančių faktų paisymo.

Personažai filme nėra tokie ryškūs kaip pirmtake, nes Maksimo bei Komodo charizmai užpavydėti galėtų bet kas, tačiau tiek Liucijus, tiek generolas Markas, tiek imperatoriai su paslaptinguoju Makrinosu buvo pateikti ne tik įdomiai, bet ir gana kruopščiai, kas, žinoma, peržiūros metu man leido jausti jiems visiškai skirtingus jausmus. Deja, negaliu atskleisti kokius, bet, patikėkite, staigmenų čia tikrai pakankamai daug, o tai ir yra vienas didesnių šios juostos kozirių.

Veikėjai be abejo atsiskleidžia iš kelių perspektyvų – vidinių ir išorinių, tam, kad mes galėtume pamatyti kelis jų veidus ir taip sudėliotume savo simpatijas ar antipatijas jiems. O dramaturgija šiuo atveju visiškai nešlubuoja, nes kūrėjams tiesiog pavyko patraukliai bei netgi dramatiškai tam tikrais momentais paliesti skaudžiausias jų puses. Bet ar bus ašarų, kaip buvo po pirmosios dalies pabaigos? Nežinau. Galiu tik pasakyti, jog „Gladiatorius 2“ nesuteikė man tokio vidinio pasitenkinimo, kokį jaučiau žiūrėdamas originalią juostą, bet tuo pačiu, manau, jog tai visai normalu, nes du kartus neįbrisi į tą patį vandenį, kaip ir nesukursi tokį pat emocionalų pamatą turintį hitą.

Veiksmas stulbinantis. Tikrai, galiu pasakyti, jog šiame filme yra viena įspūdingiausių batalinių scenų, kokią tik man teko matyti kine per visą savo gyvenimą. Jau nekalbu apie tai, kaip šįkart buvo perteiktos kovos arenose. Na, epiškumas, brutalumas, atvirumas ir efektingumas aukščiausio lygio, dėl ko filmas atrodo nenuobodžiai ir jo milžiniška trukmė pralekia nepastebėtai.

Tad jeigu dar svarstote, ar verta eiti žiūrėti „Gladiatoriaus 2“ į kiną, sakau, kad verta, nes tokie filmai yra skirti dideliems kino ekranams, o kartu, tai yra be galo kieta pramoga, kuri nedaro gėdos originalui, nors ir susileidžia jo emocionaliai pusei.

Techninė juostos pusė

Pirmosios dalies didžiausia problema, jeigu kalbėti apie techninius aspektus, buvo pernelyg ryškiai atrodantis CGI. Ir šioje juostoje jo irgi pakankamai daug. Technologijos žinoma pagerėjo ir specialieji efektai tapo tikroviškesni, bet ne visuomet jie suveikia taip, kaip reikėtų ir CGI pradeda rėžti akis. Ir tai vienintelis priekaištas šiam filmui, jeigu kalbėsime apie jo išorę, nes kameros darbas, vaizdo montažas ar produkcijos dizainas su meniniu apipavidalinimu priešaky dovanoja vietoje nestovintį ir didingai atrodantį reginį.

Garso takelis alsuojantis epiškumu, nors iki Hanso Zimmerio kompozicijų genialumo pritrūko šiokio tokio emocionalumo muzikoje, kurią parašė Harry’is Gregsonas-Williamsas. Taip ar taip, čia du skirtingi filmai, tai kažkaip nesinori per daug kritikuoti išties kokybiškai atlikto minėto kompozitoriaus darbo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Sužinojęs, jog pagrindinį vaidmenį filme atliks vienas talentingiausių jaunos Holivudo aktorių kartos atstovas Paulas Mescalis, kurio nepriekaištingi pasirodymai juostose „Po saulės“ ir „Visi mes svetimi“ tą puikiai įrodo, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Ir po filmo peržiūros dar sykį įsitikinau jo draminio aktoriaus talentu. Jau nekalbant apie jo fizinį pasirengimą Liucijaus vaidmeniui.

Išskirti taip pat noriu Denzelį Washingtoną, kuriam atiteko gana ryškus ir man asmeniškai, geriausias antro plano vaidmuo, su kuriuo jis aišku susidorojo savame stiliuje – nepriekaištingai. Žinau, kad galima prisikabinti prie jo akcento, lyg tai būtų koks Alonzas iš „Išbandymų dienos“, tik patekęs į Romos Imperiją, bet tai smulkmenos, nes suvaidino čia jis išties nuostabiai.

Pedro Pascalis, Josephas Quinnas, Fredas Hechingeris, Derekas Jacobis, Connie Nielsen ir Lio Razas taip pat suvaidino įtikinamai, nors kaip jau užsiminiau, būtent Paulas su Denzeliui pavergė visą mano dėmesį.

Verdiktas

„Gladiatorius 2“ – efektingai atrodančiais veiksmo epizodais, išradingais susidūrimais koliziejuje ir viena didingiausių kino istorijoje bataline scena paperkantis istorinis epas, kuris savo pateikimu nedaro gėdos kultiniam 2000 metų originalui, bet kartu nesukelia tokių jautrumo perpildytų emocijų dėl pačios istorijos, kaip buvo su penkis „Oskarus“ pelniusiu kino hitu.

Na, o puikus aktorių kolektyvas su talentingu Paulu Mescaliu ir legendiniu Denzeliu Washingtonu priešaky, kokybiška techninė pusė bei solidi sero Ridley’io Scotto režisūra paverčia šį tęsinį į vieną ryškiausių 2024 metų reginių, kurį būtina pamatyti dideliame kino ekrane.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją