Apie ką mes čia...
Laimėjęs mūšį su radioaktyviu Muto, Godzila tapo savotišku didvyriu žmonių akyse. Tik ar ilgam? Visgi ne jis vienas šioje planetoje turi tokią jėgą, kuriai privalo paklūsti kiti žemės ir jūros gelmėse pasislėpę priešistoriniai monstrai. Tuo „kitu“ šioje istorijoje savo kelyje viską naikinantis trigalvis Gidora, kuris nesustos tol, kol prie jo kojų negulės Godzilos lavonas. Taip žmonijos likimas dar kartą pakimba ant plauko, nes nežinia, kas po šios aršios kovos taps visų monstrų karaliumi.
Kūrinio turinys
Prieš penkerius metus viso pasaulio kino ekranuose pasirodęs filmas „Godzila" tapo savotiška Holivudo duokle originaliam filmui, kuris dienos šviesą išvydo tolimais 1954 metais. Tačiau ne vien šešių dešimtmečių nuo originalo pasirodymo jubiliejus buvo čia svarbiausias. Svarbiausiu, žinoma, tapo kino studijos „Warner Bros" noras sukurti nuosavą monstrų frančizę, į kurią įeitų ne vien tik Godzila ar jos žymūs priešininkai, tokie kaip Rodanas ar Gidora, bet ir pats King Kongas.
160 milijonų dolerių kainavusi juosta 2014 metų užsidirbo solidžius 529 milijonus visame pasaulyje, pelnė kino kritikų nuolankumą ir paskatino filmo kūrėjus imtis kitų projektų. Nors, kita vertus, ne visi žiūrovai liko patenkinti pamatytu vaizdeliu. Viskas dėl to, jog filme, kurio pavadinime dominuoja pagrindinio monstro vardas, jį matyti dviejų valandų trukmės juostoje buvo galima maždaug tik 15 minučių. Iš dalies juos galima suprasti. Visgi einant į filmą apie Godzilą norėjosi, kad Godzilos būtų daugiau, bet iš kitos pusės, filmo idėja buvo visai kitokia. Tai paliko gerą įspūdį, nes vien monstrų kautynės įvedant mus į šią istoriją būtų sugadinusios esminę siužetinės linijos mintį.
Pirmasis filmas, kurį, manau, privaloma dar kartą peržiūrėti einant mėgautis į kiną antru, buvo iš dalies panašus į 2008 metais pasirodžiusį fantastinį trilerį „Projektas monstras". Kodėl paminėjau būtent šį filmą? Abiejų juostų panašumas yra tas, jog tiek viename, tiek kitame filme pagrindiniais herojais tampa žmonės, kurie savo akimis stebi fone siautėjančias pabaisas.
Iš tokios perspektyvos stebint abi šias istorijas buvo galima suvokti, kokie mes maži esame šiame pasaulyje, o tuo pačiu, susitapatinti su personažais ir kartu su jais kino salėje išgyventi tikrą siaubą.
Žinoma, jei visgi jums to nepakako, siūlau tada pažiūrėti atnaujintą japonų „Godzilą", kuri dienos šviesą išvydo 2016 metais. Mano minimas filmas tais pačiais metais dar ir buvo išrinktas Japonijos kino akademijos geriausiu metų kino projektu.
O dabar grįžkime jau prie tęsinio, kurio taip ilgai laukėme.
Filmo istorija čia buvo lygiai tokia pati kaip ir 2014 metų pirmtake – sukoncentruota į žmones bei jų santykius. Bet dėl to nereikia išsigąsti. Visgi tai yra antrasis istorijos aktas, kuriame dominuoja visai kitokie veidai. Todėl suprantama, kad jiems irgi yra skiriama dalis siužetinės linijos laiko, kad mes galėtume su tais naujais personažais ne tik susipažinti, bet ir suvokti, kokią prasmę turi jų pasirodymas čia.
Mano nuomone, visi filme pasirodę personažai atliko savo funkcijas gerai, kaip to ir reikalavo pats siužetas. Tik, aišku, nebuvo čia labai išskirtinių ir pernelyg charizmatiškų veikėjų, dėl kurių likimo išgyventum. Ta pati bėda buvo ir pirmajame filme. Dėl to nebent galima peikti filmo kūrėjus, kurie mums nenorėjo pristatyti kokio nors lyderio, galinčio ant savo pečių išlaikyti visą veiksmo liniją, kaip, pavyzdžiui, Semas Vitvikas pirmuose trijuose „Transformeriuose".
Tačiau dėl ko kūrėjai pasistengė, tai dėl monstrų. Jeigu 2014 metais buvo vos tik du Muto monstriukai, su kuriais į kovą stojo Godzila, tai čia mes turime net tris galingus padarus, galinčius sunaikinti visą žmoniją. Jei žiūrėjote senus japonų filmus, tikrai pajusite pasitenkinimą pamačius ekrane Rodaną, Motrą ir visų monstrų karalių – Gidorą.
Toks pabaisų paradas sukuria labai žavingą aurą aplink filmą, nes žiūrint juostą jauti nostalgiją klasikai, o iš kitos pusės – didybę, kurios niekada nesijautė ankstesniuose filmuose apie Godzilą. Tiesiog ten buvo šauniai sukurti filmai, bet ne tokie, kad žiūrėtum ir tau kristų žandikaulis nuo epiškumo, kurį ir suteikia ši juosta.
Kiekvienas iš monstrų gavo nemažai laiko savo pasirodymui, todėl išvysti visame gražume kiekvieną iš filme pateiktų pabaisų buvo išties malonu. Tai jau nebe toks vaizdais, kaip 2014 metais, kai pati Godzila ekranuose pasirodė 55 filmo rodymo minutę. Du iš trijų monstrų buvo tik tam, kad mes galėtume įvertinti pagrindinių dviejų alfa patinų jėgą. Pagrindiniu iš jų visų tapo Gidora, kuris kaip galima suprasti iš dydžio, ir buvo tuo antruoju alfa patinu, su kuriuo turėjo susikauti Godzila, kad mes sužinotume, kas visgi valdys šią planetą. Toks išdirbtas visų monstrų pateikimas, kokį mes matome čia, turėtų patenkinti visus tuos žiūrovus, kurie labai buvo nusivylę pirmuoju filmu.
Veiksmo plane viskas atrodo pasakiškai. Pastatai griūva, žemė dreba, žmonės bando išlikti gyvi, o monstrai kaunasi taip įnirtingai, jog kartais tiesiog sunku atsikvėpti nuo rodomų vaizdų. Tai buvo lyg koks nors klasikinių japoniškų filmų kokteilis, kuriame buvo suplakta visko po truputį, kad mes gautume vieną didelį monstrų šou. Ir tai nuostabu. Tikrai nuostabu, nes nei vienai sekundei nesinori atitraukti akių nuo ekrano. Jeigu galėčiau lyginti veiksmą su kokiu nors kitu panašaus pobūdžio filmu, tai pasirinkčiau Guillermo Del Toro režisuotą 2013 metų hitą „Ugnies žiedas".
Apibendrinant, nes nemanau, kad reikia čia kažką daugiau išduoti apie patį siužetą ir monstrų priešistorę, pasakysiu tik tiek, jog man tai buvo puiki pramoga, kuri nereikalavo gilesnių apmąstymų, o tiesiog privertė labai smagiai praleisi kelias valandas patogioje kino salės kėdėje. Tikiuosi, kad toks pats jausmas aplankys ir kitais metais, kai kino ekranuose pasirodys ketvirtasis šios monstrų serijos filmas „Kongas prieš Godzilą", kuriame kaip jau galima suprasti iš pavadinimo susikaus du seniausi kino titanai.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai tiek pirmąjame filme, tiek ir šitame atliko bene svarbiausią vaidmenį. Vizualiai filmas išties atrodo labai kokybiškai ir didingai, dėl ko jį žiūrint net nekyla minčių, jog viskas yra nupiešta. Monstrai atrodo išdirbti ir įdomūs savo dizainu, o ir pats fonas su miestų destrukcijomis taip pat atima žadą. Nesakau, kad tai yra patys geriausi mano gyvenime matyti efektai, nes tokių filmų tikrai yra nemažai, bet jie nusipelnė pagyrimo.
Kitais techninės dalies aspektais, kurie prisidėjo prie kokybiškos visumos, įvardinčiau epiškus skambesius skleidžiantį garso takelį bei aišku kameros darbą, kurio dėka mūšiai tarp monstrų atrodė labai įnirtingai. Tiesiog tai dar vienas gerai atliktas kameros darbas, kuris kaip ir kokie nors „Keršytojai" privertė pasijusti visų įvykių epicentre.
Vaizdo ir garso montažas čia nešlubuoja. Ypatingai esu patenkintas garsu, kuris peržiūros metu kelis kartus labai smagiai suvirpino širdį nuo galingų sprogimų ir Godzilos kautynių su Gidora.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šis filmas paperka ne vien tik savo specialiaisiais efektais, bet ir stulbinančiu labai talentingų aktorių kolektyvu. Kiekvienas iš filme pasirodžiusių aktorių atliko jam patikėtą rolę pakankamai gerai. Visgi tai ne koks „Osko" vertas filmas, kuriame visi turi demonstruoti Marlono Brando lygio vaidybą, o pramoginė vasariška juosta, kurioje aktoriams užtenka bent jau įtikinamai pasirodyti. Tokį vaizdą mes čia ir gauname. Šaunu, kad žinoma iš „Keistų dalykų" Millie Bobby Brown netampa vienos rolės įkaite ir bando save kituose projektuose. Ji čia atliko gana svarbų vaidmenį.
Kitais šauniais aktoriais, kurie šiame filme mus pradžiugino vien savo pasirodymu, įvardyčiau talentingą Verą Farmigą, iš 2005 metų „King Kongo" pažįstamą Kyle'ą Chandlerį, „Pradink" žvaigždę Bradley'į Whitfordą, iš „Sostų karų" atkeliavusį Charlesą Dance'ą, Ice Cube'o sūnų O'Sheą Jacksoną jaunesnįjį bei iš pirmos dalies atkeliavusius Keną Watanabe'ą, Sally Hawkins ir Davidą Strathairną. Vaidybai iš jų pusės jokių priekaištų neturiu.
Verdiktas
„Godzila 2: Monstrų karalius" – už pirmtaką didingesnis savo išore ir žymiai labiau išdirbtas ties pačiais monstrais pasakojimas, kuris paverčia pasisėdėjimą kino salėje į labai nostalgišką pramogą, sugebančią dviem valandoms sugrąžinti mus į tuos laikus, kai Godzila priklausė tik japonams.