Ir nors ši kino serija labiausiai asocijuojasi su Japonija, 2014 metais iniciatyvą joje perėmė Holivudas, aplink šį legendinį monstrą sukurdamas visą kino visatą. Nenorėdami su tuo susitaikyti, 2016 metais savo atsaką šiam amerikiečių projektui pateikė patys japonai su filmu „Nauja Godzila“, kuris pakerėjo daugelį žiūrovų ir net triumfavo nacionaliniuose kino apdovanojimuose tėvynėje, pelnydamas geriausio metų filmo titulą.
Ir dabar, praėjus septyneriems metams nuo šio 2016 metų hito pasirodymo, mes gauname mano paminėto filmo priešistorę ir kartu savotišką originalaus 1954 metų šedevro perdirbinį – „Godzilla Minus One“.
Apie ką mes čia…
Pasibaigus Antram pasauliniam karui, iš kurio Japonija išėjo kaip pralaimėtoja, šalis visais įmanomais būdais bando atsitiesti. Tačiau šios ambicijos eina į užmarštį, kai iš jūros išnyra nauja grėsmė – milžiniškas, viską niokojantis ir sunkiai įveikiamas driežas, kurį pradeda vadinti Godzila.
Kūrinio turinys
Jeigu esate žiūrėję iš Holivudo atkeliavusį 2014 metų filmą „Godzila“ ir jo tęsinius, šis naujas japonų darbas gali Jums sukelti labai daug keistų minčių vien dėl jo pateikimo, todėl raginu prieš einant į kiną pasižiūrėti 2016 metų japonišką versiją, kad žinotumėte, koks reginys Jūsų lauks. Aišku, smagu dar peržiūrėti ir 1954 metų originalą, nes šis naujas filmas turi labai daug bendro su juo. Tuo pačiu, tam tikri siužetiniai sprendimai gali sukelti savotiškos nostalgijos jausmą. O dabar, manau, pats metas aptarti šią naują Takashio Yamazakio surežisuotą juostą.
Asmeniškai man labai patinka „Monstrų visata“, kurią nuo 2014 metų puoselėja studija „Legendary Pictures“ su „Warner Bros.“, bet visgi japoniškuose filmuose galima įžvelgti žymiai daugiau meilės šiai serijai, todėl ir pati Godzila pas juos yra labiau priartinta prie tų prieš daug dešimtmečių pasirodžiusių naivių, bet savo ypatingą atmosferą turinčių filmų. Labiausiai, aišku, prie to pirmojo, kuris ir tapo etalonu visiems būsimiems tęsiniams. Ir 2016 bei 2023 metų filmai tampa puikiu to įrodymu.
Man patiko, jog šiame filme legendinis personažas buvo pristatytas kaip destrukciją sėjanti pabaisa, kuri niokoja viską, ką mato savo kelyje, o ne kaip žmonių gynėja, kas sukuria ekrane reikiamą įtampą ir tuo pačiu leidžia pamatyti tikrą košmarą. Tad siaubo, įtampos ir, aišku, adrenalino juostoje netrūksta. Todėl ji susižiūri išties žvaliai, o, kas svarbiausia, nenuobodžiai.
Pati istorija, nors ir atrodo labai jau primityviai, nes turime monstrą, kurį reikia nugalabyti, neša savyje ir nemažai peno apmąstymui dėl itin nepalankios situacijos, kurioje atsidūrė žmonės. Tad filme atsirado vietos žmogiškumo apraiškoms ir, aišku, tam tikrų vertybių puoselėjimui.
Turime čia kelis ryškius bei itin svarbius bendrai istorijai veikėjus, dėl kurių nuoširdžiai norisi jaudintis. Kodėl? Na, nes jie buvo išties gerai atskleisti kaip asmenybės, o tai - vienas iš esminių viso šio filmo dramaturgijos kozirių.
Be to, veikėjų dialogai, jų natūralumu spinduliuojanti baimė, milžiniškas noras išgyventi bet kokiais būdais ir besąlygiškas didvyriškumas tapo neatsiejamu viso šio pasakojimo siužetinės linijos varikliu. Ir tai jaučiasi, nes istorija įtraukia nuo pradžios iki pat finalinės scenos.
Tad nedaugžodžiaujant, manau, kad tai yra idealus filmas apie Godzilą, kuris ne tik nedaro gėdos 1954 metų originalui, bet ir suteikia žymiai daugiau emocijų nei bet kuris kitas amerikiečių kurtas projektas. Ir žiūrėti raginu tik kine, nes tai didelių kino ekranų vertas reginys.
Techninė juostos pusė
Efektai filme gal ir nėra tokie didingi, kaip Holivudo produkcijose, nes visgi ir biudžetas skiriasi, tačiau viskas čia atrodo epiškai ir pagirtinai vien dėl išties puikaus produkcijos dizaino ir tikroviškumu alsuojančio meninio apipavidalinimo. Dėl to mes atsidūrėme karo suniokotoje Japonijoje. Dar prie bendro įspūdžio prisideda itin efektingas kameros darbas, kuris sukelia daug įtampos ekrane, sklandžiai istoriją sudėliojęs vaizdo montažas ir, aišku, didingas epišką atmosferą ekrane paryškinantis garso takelis. Tad tai yra kietas ir kokybiškas audiovizualus reginys.
Aktorių kolektyvinis darbas
Azijos kino mokykla kardinaliai skiriasi nuo to, ką mes matome žiūrėdami amerikiečių ar europiečių filmus, todėl pernelyg ekspresyviai atrodančios šiame filme japonų emocijos galimai kažką suglumins dėl tam tikro hiperbolizavimo ir nenatūralumo. Bet iš karto sakau – su tuo čia viskas yra gerai, tiesiog kai kurie žiūrovai nėra pripratę prie šio regiono kino projektų.
O labiausiai man filme patiko Sakura Ando, Munetakas Aokis, Minami Hamabe, Ryunosuke‘is Kamikis ir Kuranosuke‘is Sasakis, kurie atliko ne tik svarbiausius, bet ir įdomiausius vaidmenis.
Verdiktas
„Godzilla Minus One“ – be abejonės vienas geriausių serijos filmų, kuris ne tik puikiausiu būdu atiduoda pagarbą legendiniam 1954 metų originalui, bet ir dovanoja žiūrovams įtemptą, nenuobodžią, techniškai kokybišką ir epiškumo nestokojančią pramogą.
Filmo anonsas: