Tačiau noras sugrįžti į šią pelningą studijos „Universal“ kino visatą buvo toks didžiulis, jog Justinas Linas ne tik sugalvojo, kaip pratęsti istoriją, bet dar ir kaip ją užbaigti, kad serijos gerbėjai pagaliau galėtų atsikvėpti. Taip ir gimė devintasis filmas, kuris vadinamas „Greitų ir įsiutusių“ pabaigos pranašu.
Apie ką mes čia…
Kartu su savo ištikimos „šeimos“ pagalba nugalėjęs kibernetinę teroristę Šifer, Dominikas Toretas pagaliau gali ramiai atsikvėpti ir skirti visą savo laiką sūnaus auklėjimui. Tačiau jo ramybė negalėjo tęstis amžinai, nes horizonte pasirodė jo jaunesnysis brolis Džeikobas, kuris, vadovaujamas gudraus turtuolio, nori keršto už visus metus, praleistus Domo šešėlyje. Kuris iš brolių Toretų nugalės šioje žūtbūtinėje dvikoje? Nuo šio rezultato priklausys viso pasaulio likimas.
Kūrinio turinys
Net sunku net patikėti, jog 2001 metais startavęs paprastas filmas apie gatvių lenktynes ir vagis „Greiti ir įsiutę“ vis dar gyvuoja ir atneša kūrėjams milžinišką pelną. Bet, iš kitos pusės, stebėtis per daug irgi nereikia, nes 2009 metais Justinas Linas suprato, kokia linkme turi eiti ši istorija ir ko nori žiūrovai. Todėl gatvių lenktynės buvo nustumtos į šoną, o epicentre atsidūrė nutrūktgalviškai atrodantys apiplėšimai ir su tikrove nieko bendro neturintys triukai. Ir, kaip parodo skaičiai, būtent tai ir priverčia žiūrovus eiti žiūrėti kiekvieną naują dalį į kiną. Nes, o kur gi daugiau gausi tiek daug absurdo, testosteronu valdomu plikagalvių didvyrių ir neįmanomų misijų, kurioms užpavydėtų net pats Tomas Cruise‘as?
Būtent todėl ir noriu kai ką pabrėžti. Jeigu eidami į „Greitus ir įsiutusius“ tikitės logikos, fizikos dėsnių paisymo ir prie tikrovės priartinto siužeto, geriau to nedarykite, nes tiesiog sugadinsite sau nuotaiką ir negausite visiškai jokios pramogos. Na, o tie žiūrovai, kurie puikiai žino, ką gaus iš „Greitų ir įsiutusių“, manau liks patenkinti, nes šioje dalyje beprotybė pasiekia dar aukštesnį lygį nei prieš tai.
Jei jau užsiminiau apie beprotybės lygį, tai, manau, ir pratęsiu šią mintį. Pirmiausia, ką reikia žinoti, jog patys filmo kūrėjai puikiai suvokia, kad jų filmai traukia tikrai ne dėl logiškų siužetinių vingių, o dėl absurdo, kuriuo buvo prifarširuoti ankstesni filmai. Bet šiuo atveju jie peržengė ribą ir pateikė viską šiek tiek kitaip.
O kalbu aš ne vien apie tai, kad filmo istorija buvo pateikta iš dar labiau absurdiškos perspektyvos, bet ir apie tai, jog kūrėjai suteikė istorijai be galo didelį rimtumą. Patikėkite, tai labai matosi, nes filmas bando atrodyti pernelyg rimtai. Jį papildo vystomas itin rimtai atrodantis pasakojimas, dar pagardintas komiksiniam formatui būdingu veiksmu. Žiūrint devintą dalį, galima jau drąsiai kalbėti, jog personažai čia galutinai pavirto į superherojus, kurie bando išgelbėti pasaulį.
Istorija filme yra pakankamai banali ir tuo pačiu kelianti juoką, nes tai jau nebe filmas apie draugystę ir šeimos vertybes, o kažkokia „Santa Barbara“ ant ratų, kuri nuteikia tam, jog dešimtame filme atsiras miręs Domo Toreto tėvas, kuris visą laiką gyveno kokioje nors Azijos šalyje ir augino vištas. Nes tai yra „Greiti ir įsiutę“ ir seniai mirę veikėjai gali stebuklingu būdu atgyti. Manau, daugiau nereikia veltis į tai, nes dar pripasakosiu to, ko nereikia ir gal net sugadinsiu kai kam peržiūrą.
Pagrindiniai veikėjai filme išliko tokie patys, kaip ir ankstesniuose filmuose. Jokios metamorfozės ar personažų atsiskleidimo čia mes nepamatome, o tik gauname tuščias kalbas apie šeimą ir šeimos gerovę. Nors tie pokalbiai labai dažnai vienas su kitu nesiriša, atsižvelgus į bendrą istorijos pamatą, kuriame atsiranda Džeikobas Toretas. Kaip antagonistas – vienas blogiausių visoje serijoje, nors jis turėjo būti žymiai kietesnis už Dekardą Šou.
Deja, jam nebuvo lemta pakartoti 2015 metų filmo blogiuko sėkmės, nes elementariai pritrūko charizmos. Užtat Šifer čia vienintelė parodė klasę ir kaip personažas kažkiek evoliucionavo. Bet, bendrai paėmus, viskas liko tokiame pačiame lygyje, kaip ir šeštame filme.
Kalbant apie patį veiksmą, jo čia yra apstu, todėl, manau, žiūrovams nuobodžiauti šios juostos peržiūros metu tikrai nereikės. Patiko man ir keli nauji sprendimai, kurie kiekvienoje dalyje privalo pranokti ankstesnius. Jeigu šeštame filme turėjome tanką su lėktuvu, septintoje šuolius iš lėktuvų su automobiliais, o aštuntoje povandeninį laivą, tai čia kūrėjai pristatė žymiai daugiau beprotiškų niuansų. Tokių, kaip magnetai ar net skrydis į kosmoso erdvę. Taip, išgirdote teisingai – šioje dalyje yra toks momentas, todėl visi juokeliai, kurie buvo skaldomi prie ankstesnių dalių aptarimo komentarų, pasitvirtino. Manau, dėl to kalti patys žiūrovai, kurie privertė kūrėjus gerokai pasišaipyti iš jų replikų apie kosmosą.
Tad ši dalis, nors ir neprilygsta penktai bei septintai, kritikų ir daugelio žiūrovų vadinamos geriausiomis serijos dalimis, ji visgi suteikia tokią pačią kietą, kokybišką ir beprotišką pramogą, kaip ir anksčiau. O to kartais ir reikia, norint užsimiršti kelioms valandoms kino salėje. Belieka tikėtis, jog su dešimta dalimi (ji bus padalinta į dvi juostas) užbaigiantis šią jau du dešimtmečius vystomą seriją, režisierius Justinas Linas sukurs kažką įsimintino. Pamatas tam jau padėtas čia, belieka tik gerai juo pasinaudoti.
Techninė juostos pusė
Manau, kad daug rašyti apie techninius šios juostos sprendimus nereikia, nes tai visgi yra studijos „Universal Pictures“ auksinius kiaušinius nešanti višta, todėl biudžetas irgi buvo auksinis. Specialieji efektai geri, nors kartais ir matosi, kur buvo panaudotas CGI, tačiau tai visiškai nerėžia akių. Taip pat ir pats produkcijos dizainas atrodo šauniai, o ką kalbėti apie meninį apipavidalinimą.
Kaip ir kiekviename serijos filme, čia irgi galima pasimėgauti labai kietu garso takeliu, kuris sukuria ekrane tikrą šventę. Garso ir vaizdo montažas tvarkingi, kaip priklauso 200 milijonų kainavusiam projektui, o kameros darbas prikausto prie ekranų, nes visos veiksmo scenos čia buvo pateiktos labai žaviai bei efektingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man jau senokai kyla klausimas, ar žmonės, kurie eina į tokio pobūdžio filmus, tikisi itin iškilios vaidybos, ar ne? Nes jeigu taip, tai netgi gaila tokių žmonių. Nesakau, kad aktoriai vaidina prastai šioje serijoje, bet nieko ypatingo dažniausiai jie nepasiūlo, apart susirūpinimą vaizduojančių mimikų ir pykčio apimtų žvilgsnių. Kaip ten bebūtų, sena gvardija, kurią sudaro Vinas Dieselis, Michelle Rodriguez, Tyrese Gibsonas, Ludacrisas, Jordana Brewster, Sungas Kangas, Charlize Theron pasidarbavo tikrai negėdingai. Turėjome čia ir kelis veidus iš pačių pirmų dalių, bet jų neatskleisiu, kad bent jau turėtumėte dėl ko nustebti.
Užtat naujokas Johnas Cena visais įmanomais būdais bandė pritapti prie komandos, tačiau jam nelabai sekėsi, nes, nors aktorius ir turi savotišką charizmą, ji jam nepadėjo įkūnyti Džeikobo, kuris visą rodymo laiką atrodė kaip koks užprogramuotas medis, o ne gyvas žmogus.
Verdiktas
„Greiti ir įsiutę 9“ – filmas, kuris bando būti pernelyg rimtas, tačiau iš jo sklindantis absurdas, beprotybė ir labai laki kūrėjų fantazija paverčia jį į be galo keistą, bet tuo pačiu įtraukiančią „Santa Barbarą“, kuri be problemų sugeba suteikti itin žvalią pramogą kino salėje. Ir tai yra didžiausias šios priešpaskutinės pagrindinės serijos dalies privalumas, kurioje žiūrovų laukia išties nemažai staigmenų.
Filmo anonsas: