Apie ką mes čia?
Visai žmonijai gresia išnykimas, nes link planetos milžinišku greičiu artinasi didžiulė kometa, pavadinimu „Klarkas“, kuriai susidūrus su žeme pasekmės būtų katastrofiškos. Nenorėdamas, kad jo šeimai neatsitiktų kažkas blogo, Džonas Garitis nusprendžia keliauti į saugiausią vietą planetoje – Grenlandiją, kurioje yra įrengti postapokaliptiniai bunkeriai. Tačiau ar jam pavyks laiku atvykti į numatytą vietą? Ar jį ir jo šeimą ištiks toks pat likimas kaip ir milijardus kitų žmonių? Viskas aišku priklausys nuo sėkmės ir Džono užsispyrimo.
Kūrinio turinys
Kai kine nėra pernelyg didelio pasirinkimo, o ir visi kiečiausi po 200 milijonų kainavę milžiniškų Holivudo studijų projektai nukelti vėlesniam laikui, tenka džiaugtis, jog mus pasiekia kuklesni, bet ne ką mažiau efektingai iš anonsų atrodantys blokbasteriai. Būtent toks ir yra naujasis režisieriaus Rico Romano Waugho kino projektas, kuris kainavo vos 34 milijonus dolerių. Ir į tai raginu atkreipti dėmesį, nes einant žiūrėti katastrofų temos filmo, visuomet norisi kažko panašaus į Rolando Emmericho hitus ,kaip „2012“ ar „Diena po rytojaus“ ir kai gauni pigiau atrodantį variantą, gali likti neblogai nusivylęs. Bet tiesiog reikia suvokti, jog ne visi išgali skirti tokias pinigų sumas, kaip mano paminėtas juostas pristačiusios studijos. Tad ir vertinsiu šį filmą pagal tai, kiek jis kainavo, nes tiesiog būtų kvaila lyginti jį su tokiais sunkiasvoriais, kaip „2012“.
Pats filmas, o tiksliau – jo istorija, neturi pernelyg ryškios siužetinės linijos. Tai yra standartiškai atrodanti šeimos drama, kurios metu vienas vyras su savo artimiausiais bando visais įmanomais būdais išsigelbėti nuo artėjančios pasaulio pabaigos. Štai ir viskas. Toks yra šios juostos esminis siužetas. Nesakau, kad jis yra labai jau sausas, nes taip tikrai nėra. Žiūrovams yra pateiktos kelios labai įdomiai atrodančios situacijos, kurios ir lemia vieną ar kitą personažų sprendimą, leidžiantį mums, kine sėdintiems žiūrovams, mėgautis šiuo paprastu, bet įtampą keliančiu reginiu.
Tiesa, įtampos ne tiek čia ir daug, kaip paties veiksmo. Veiksmo scenos leidžia patirti pramogą, o ir bendra visuma nepriverčia jaustis nuobodžiai stebint tokius epizodus, kuriuose pagrindiniams filmo herojams reikia gelbėti savo kailius nuo artėjančios grėsmės. Ir grėsmė filme yra dvejopa, kas taip pat pagyvina peržiūros procesą. Tad ne vien kataklizmas, bet ir žmonės gali sukelti ne ką mažesnę grėsmę gyvybei. Ir tai filme yra parodyta išties neblogai.
Kas dėl personažų, tai apsiribokime vienos šeimos drama. Ji niekuo neišsiskiria nuo kitų žmonių, tad jų pristatymas tikrai yra ganėtinai savitas. Visgi tai ne politikai ar turčiai, o eilinė šeima, kuri nori gyventi.
Bendrai, šis filmas nėra labai įspūdingas savo pasakojimo elementais, tačiau kaip pramoga, jis žiūrisi išties neblogai. Gal tai sakau dar ir todėl, jog kai kine nėra ko žiūrėti, tai tokie mažyčiai projektai tampa tikra palaima žmonėms, kurie yra ištroškę kažko naujo ir šiek tiek „blokbasteriškai“ atrodančio kino salėse.
Techninė juostos pusė
Šiame filme patiko, jog kūrėjai, norėdami nuslėpti ganėtinai pigiai atrodančius specialiuosius efektus, juos uždengė dulkių debesimis, dėl ko stebėdami visą siužetinės linijos veiksmą, mes nematome pernelyg daug akis erzinančių elementų. Aišku, tai gali tapti minusu daug kam, bet jau geriau taip atrodanti visuma, nei iš 90-ųjų atkeliavę techniniai sprendimai. Be to, pagirtinai juostoje atrodo tikroviškas personažų grimas ir kai kurios dekoracijos, leidusios pasinerti į pasaulį ištikusią nelaimę.
Muzika filme nebloga, nors kai kuriuose epizoduose epiškai skambančios kompozicijos šiek tiek trikdė, nes ekrane nesimatė nieko epiško. Viskas, žinoma, dėl vieno tikslo – išlaikyti įtampą, kurios kartais buvo galima pasigesti.
Iš kitų filmo techninių aspektų būtų galima šiek tiek papeikti vaizdo montažą, kuris kažkiek rėžė akis dėl pernelyg nemenko chaoso ekrane ir keliuose svarbiuose epizoduose prastai atrodantį kameros darbą. Pastarasis, deja, ne visose veiksmo perpildytose scenose sugebėjo maksimaliai išnaudoti savo potencialą, dėl ko efektingi epizodai kartais atrodė itin sausai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Gerardas Butleris... Teko žiūrėti dešimtis filmų su šiuo aktoriumi, tačiau iki dabar man sunku suprasti, ar jis yra geras aktorius, ar tiesiog laiku ir vietoje atsiradęs vyrukas, kuriam 2007 metais pasisekė bent jau trumpam laikui tapti A klasės Holivudo žvaigžde, dėka Zacko Snyderio hito „300“. Būtent po šio filmo jis pradėjo vaidinti labai komerciniuose, ganėtinai vidutiniuose, tačiau pelninguose projektuose, kol galiausiai tapo vieno vaidmens atlikėju įvairaus pobūdžio veiksmo trileriuose.
Šioje juostoje jis irgi yra panašus į Maika Beningą iš „Apgulties“ trilogijos bei 2017 metais pasirodžiusio itin panašaus pobūdžio projekto „Globalinė audra“, tad, jeigu Jums teko žiūrėti mano paminėtus filmus, nieko naujo nepamatysite jo vaidyboje. Bet, kaip ten bebūtų, jis ekrane žiūrisi tikrai maloniai, dėl ko stebint jo pasirodymą Džono Garičio vaidmenyje nebuvo jokia kančia.
Kalbant apie kitus filme pasirodžiusius aktorius, tai jie taip pat nedemonstravo pernelyg didelio talento, bet kaip ir Geradas Butleris, jų vaidyba nekėlė jokio diskomforto peržiūrai. Ypatingai džiugu buvo ekrane matyti visiems puikiai iš „Deadpool“ pažįstamą gražuolę Moreną Baccarin, o taip Scottą Glenną, Davidą Denmaną, Andrew Bachelorą ir Joshua Mikelį.
Verdiktas
„Grenlandija: išlikimas“ – dėl savo nuvalkiotų sprendimų pakankamai klišinis, bet visiškai nenuobodus ir žiūroviškas dviejų valandų trukmės veiksmo perpildytas išlikimo trileris, kurio didžiausiu turtu tampa siužetinės linijos metu skiepijamos šeimos vertybės bei viską dėl savo artimųjų galintis padaryti vyrų vyras – Gerardas Butleris.