Apie ką mes čia…
Artėjant gražiausioms metų šventėms – Kalėdoms, vieno mažo ir labai pozityvaus miestelio gyventojus apima tikras džiaugsmas. Visi ruošdamiesi nuotaikingam Kalėdų Senelio sutikimui dainuoja kalėdines dainas ir puošia savo namus. Visi, išskyrus aukštai kalno uoloje gyvenantį vienišių Grinčą, kuriam kiekvienais metais šis šventinis periodas tampa tikra kančia. Galiausiai, neištvėręs, Grinčas sugalvoja gudrų planą kaip atimti iš žmonių džiaugsmą. Ir, kad jam tai pavyktų, jis nusprendžia iš jų pavogti Kalėdas.
Kūrinio turinys
Dr. Seusso sugalvota istorija „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ jau ne pirmą kartą atkeliauja į kino ekranus. Prieš beveik du dešimtmečius, o tiksliau 2000 metais, mes sulaukėme vaidybinio režisieriaus Rono Howardo sukurto filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko publikos numylėtinis Jimas Carrey‘is. Savo pasirodymo metais filmas tapo finansiniu hitu ir buvo šiltai sutiktas žiūrovų.
Be mano paminėto filmo, Grinčo istorija buvo perkelta dar ir keliuose televiziniuose trumpametražiuose animaciniuose filmukuose, kurie pasirodė 1966 ir 1992 metais.
Būtent todėl, artėjant „Grinčo“ premjerai, man iškilo paprastas klausimas: kam studija „Illumination“ vietoj to, kad mus pradžiugintų dar vienu originaliu projektu, ėmėsi ir taip visiems žinomos pasakos?
Galima teigti, kad viskas buvo daroma dėl pinigų. Ir tai turbūt būtų pats geriausias atsakymas į šį retorinį klausimą. Bet kita vertus, mes iki šiol nebuvome sulaukę pilnametražio animacinio filmo, kuris būtų parodytas kino ekranuose. Todėl užmerkus akis į paprastą studijos norą pasipelnyti, galbūt reikia pažvelgti į šią situaciją šiek tiek kitokiu kampu ir pasidžiaugti, kad šį šventinį periodą mes gausime išties nuotaikingą, kokybišką ir labai kalėdinį animacinį filmą? Taip ir padarykime!
Tokius paprastus epitetus, kuriais apibūdinau animacinius filmus, ir būtų galima suteikti 2018 metų „Grinčui“, nes jis išties leido patirti smagią, pakankamai lengvą ir labai žvalią pramogą kino salėje.
Juosta yra padalinta į tris dalis – Grinčo niekingo plano gimimą, plano įgyvendinimą ir plano pasekmes. Kiekvienoje dalyje mes galime susipažinti su Grinču iš visiškai skirtingų jo asmenybės perspektyvų. Todėl žiūrėti į šio charizmatiško personažo metamorfozę nuo juostos pradžios iki jos galo tikrai nėra nuobodu.
Deja, bet apart pagrindinio veikėjo, kiti filme pristatyti personažai neturi daug laiko pasireikšti, dėl ko mes negalime skirti jiems pernelyg didelių simpatijų, nors ir kaip to norėtųsi. Vieninteliais antraplaniais veikėjais, kurie suteikė filmui žavesio, tapo Grinčo šuo Maksas, storas elnias Fredas ir Grinčo kaimynystėje gyvenantis įkyrusis ponas Briklebaumas. Visi jie atsirasdavo vietoje ir laiku, todėl dėka jų išdaigų humoras šioje juostoje liejosi natūraliai ir neperspaustai.
Tačiau drama, kurią filmuko kūrėjai bandė išspausti dėka Sindės-Liu ir jos mamos Donos, buvo labai sausa ir neįtikinama. Nors, tenka pripažinti, pati šios dramos mintis buvo tikrai nuostabi. Tik, ar atėję į kiną vaikai ją supras, štai kur didžiausias klausimas.
Kaip jau minėjau, juokelių filme tikrai netrūksta. Didžiausia jų dalis pristatoma pirmoje filmo pusėje, kol mums yra pristatomas Grinčas ir jo planas pavogti Kalėdas. Antroje filmo pusėje didžiausias dėmesys skiriamas kitkam, todėl artėjant istorijos finalui pradeda dominuoti jau ne humoras, o dažnas pasakų palydovas – pamokslas. Koks jis, neatskleisiu, bet jis tikrai priverčia susimąstyti apie tai, kaip mes gyvename ir koks yra mūsų požiūris į kitus žmones.
Pati filmuko visuma man labai priminė kitą studijos „Illumination“ projektą „Bjaurusis – Aš“. Net siužetiniai vingiai čia sutampa. Todėl galima pagalvoti, jog kuriant pirmąją mano paminėto 2010 metų filmo dalį, jo kūrėjai buvo įkvėpti „Grinču“. Gal buvo ir kitaip, bet tiesiog šiuo atveju pastebimi pernelyg dideli šių dviejų istorijų siužetinių linijų sutapimai. Taip ar taip, abi istorijos smagios ir vertos dėmesio.
Manau, kad daugiau nėra čia ko pasakoti. Animacija gavosi linksma, šilta ir pritaikyta šiuolaikiniam vaikui, kuris galbūt net nėra girdėjęs apie Dr. Suessą ir jo literatūrinius kūrinius. Ir gal po šio filmo jam norėsis susipažinti ir su kitais šio rašytojo darbais.
Be jokių abejonių filmą rekomenduočiau žiūrėti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, todėl čiupkit už rankos savo šeimos narius ar draugus ir lėkit į kiną, nes iki Kalėdų Lietuvos kino teatrų repertuare tai bus pats nuotaikingiausias ir šias šventes geriausiai apibūdinantis kino projektas.
Techninė juostos pusė
Be žvalios istorijos, filmo kūrėjai mus palepino ir labai spalvingai atrodančia visuma – pradedant nuo pačių filme pasirodančių herojų ir užbaigiant kruopščiai sukurtu miesteliu su pačiomis menkiausiomis detalėmis. Tai buvo didelis malonumas akims. O dar ir prie to prisidėjo puikiai į 3D konvertuotas vaizdas.
Garso takelis irgi suteikė smagų jausmą. Be visiems puikiai žinomų kalėdinių melodijų, filme buvo galima išgirsti net ir tokio kultinio hito kaip grupės Run DMC „Christmas in Hollis“ motyvą. Ką jau kalbėti apie visas kitas legendines dainas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šįkart man pasisekė ir filmą žiūrėjau originalo kalba. Nes žinant, kad Grinčą įgarsino unikalaus balso savininkas Benedictas Cumberbatchas, kitaip pasielgti tiesiog nebuvo galima. Manau, jog tai buvo dar vienas tobulas aktoriaus pasirodymas.
Antraplaniams herojams savo balsus padovanojo ne ką mažiau talentingi žmonės – Angela Lansbury, Rashida Jones, Kenanas Thompsonas bei pats Pharrelas Williamas, kuris tapo šios istorijos pasakotoju.
Verdiktas
„Grinčas“ – kalėdiškiausias šio šventinio kino sezono projektas, kuris suteikia žiūrovams ne tik gerą pamokslą, bet ir leidžia patirti išties lengvą bei itin žvalią pramogą kino salėje, kurios svarbiausiu cinkeliu tampa unikalaus balso savininkas Benedictas Cumberbatchas.
Filmo anonsas: