Apie ką mes čia…
Dalyvaudamas itin slaptoje įkaitų išlaisvinimo operacijoje, snaiperis Kvinas Makena ir jo komanda susiduria su neregėto masto priešininku. Tačiau, nors ir kaip vyrai buvo gerai pasiruošę, po nuožmios kovos su neaiškios kilmės užpuoliku, vienintelis Makena lieka gyvas.
Puikiai suvokęs, jog tai nebuvo bet kas, o padaras iš kitos planetos, Makena nusprendžia nedelsiant pabėgti iš įvykio vietos, kurioje įvyko jo kontaktas su kitos civilizacijos atstovu. Bėgdamas kur akys mato, jis net nenutuokia, jog visai netrukus jam ir jo šeimai teks stoti akis į akį ne tik su vyriausybe, bet su dar aršesne grėsme – patobulinta žudymo mašina – Grobuoniu.
Kūrinio turinys
1987 metais pasirodęs filmas „Grobuonis“ tapo tikra žanro klasika ir filmu, kuris daugeliui iš mūsų primena jaunystę ir tuos laikus, kai klestėjo VHS nuomų punktai. Puikiai tą prisimenu, nes ir pats filmą buvau pasižiūrėjęs namie per „videką“, kai tėtis namo atsinešė nuo daugybės peržiūrų sudrožtą vaizdajuostę.
Todėl galima įsivaizduoti, kokia nostalgija užklupo po to, kai sužinojau, jog Shane‘as Blackas ruošia mums tiesioginį originalios juostos tęsinį. Ir manau, kad ne tik man tai tapo tikru įvykiu. Visgi 1987 metų juosta taip ir nebuvo sulaukusi atitinkamai gero pratęsimo, todėl įsižiebė viltis, jog tai gali būti tas gero tęsinio atvejis.
Jeigu kalbėti apie tęsinius, tai jų buvo du: 1990 metais pasirodžiusi antroji dalis neturėjo to išskirtinio cinkelio, kuriuo galėjo pasigirti pirmtakas, o prieš aštuonerius metus kino ekranus pasiekęs trileris „Grobuonys“ buvo šiokiu tokiu originalo klonu, kuris žiūrėjosi neblogai, bet visumoje buvo greitai užmirštas.
Žinoma, dabar kai kas pasakys – o kaip gi „Svetimas prieš grobuonį“? Niekaip. Nes šie filmai nepriklauso nei „Svetimo“, nei „Grobuonio“ frančizėms. Tai buvo tiesiog pigus studijos „20th Century Fox“ būdas pritraukti žiūrovus į kino sales ir užsidirbti papildomus pinigus žaidžiant tokius nešvarius žaidimus su patikliais nostalgijos perpildytais kinomanais.
Naujoji „Grobuonis“ filmų serijos dalis yra maloni akims dėl kelių itin svarbių elementų – brutalumo, atvirumo ir humoro. Ir tuoj aš papasakosiu trumpai apie šiuos esminius elementus, kurie leido bežiūrint šį filmą pasijusti pakankamai gerai.
Kaip ir pirmasis filmas, ši juosta taip pat demonstruoja pakankamai brutaliai atrodantį veiksmą, kurio metu žmonės yra traiškomi kaip musės, o Grobuonys smaginasi juos medžiodami. Todėl vietos snargliams čia tikrai nėra. O ir kur būtų ta vieta, kai visos juostos metu viskas vyksta pernelyg intensyviai ir dinamiškai. Gaila tik dėl vieno, jog kartais vietoje kai kurių veiksmo scenų norėjosi trilerio atspalvio bei intrigos, galinčios laikyti įtampoje nuo visiškos nežinios. Lygiai taip pat, kaip ir originalioje juostoje, kol visu gražumu mums nebuvo pristatytas pats ateivis.
Brutaliai pateiktas veiksmas nebūtų toks brutalus, jeigu ne tai, jog visos filme rodomos scenos buvo labai atviros. O atviros taip, jog dušo scenoje moteris neparodo savo krūtinės, tačiau kai kokį žmogų perpjauna pusiau, kelias sekundes yra rodomos jo maistą vis dar virškinančios žarnos. Ir tokių scenų juostoje labai daug. Todėl manau, kad kruvinų ir pernelyg daug smurto turinčių filmų gerbėjai patirs tikrą palaimą stebėdami makabriškus Grobuonių susidorojimus su žmonėmis. Man tai patiko, nors iš dalies man to smurto kartais buvo per daug.
Atsigauti nuo savo vaizdais šokiruojančių momentų padėjo visai neblogas, bet toks labai jau vyriškas humoras. Ir nors dauguma juokelių buvo žemiau bambos lygio, bet visumoje jie pasirodė tokie taiklūs, jog tikrai ne kartą buvo galima smagiai pasijuokti.
Ir nors man tikrai patiko pats filmo pateikimas ir jo humoristinė bei makabriška pusė, pagrindinė juostos istorija buvo tiesiog sunkiai suvokiama. Tie siužetiniai vingiai su vaiku ir jo sugebėjimais privertė užsidengti veidą iš gėdos, nes tai buvo kažkas tokio, ką yra sunku paaiškinti. Tą reikia tiesiog pamatyti. Taip pat glumino ir legendinių frazių „Get to da choppa“ ar „You‘re one ugly motherfucker“ vartojimas visiškai netinkančiose scenose. Kam tą daryti? Nostalgija tokiais būdais nebus sukelta, o tik papiktins pirmtako gerbėjus. O dar tie visi nelogiški sutapimai, kurie vertė uždavinėti klausimus ir tuo pačiu ieškoti į juos atsakymų, buvo visko viršūnė.
Bent jau herojai filme nebuvo tokie mediniai kaip kituose šios serijos filmuose, išskyrus pirmąją dalį. Todėl šiek tiek apie juos.
Pagrindinis filmo personažas Makena buvo visai pakenčiamas. Ne Dačas, bet tikrai herojiškai nusiteikęs žmogus, kuris turėjo ką prarasti. Tai ir motyvavo jį imtis nelabai gerai apgalvotų veiksmų, dėl kurių vėliau jis pasigailės. Bet kovos scenose aš nemačiau to didvyrio, apie kurį taip išdidžiai pasakojo jo žmona.
Svarbiausiu moterišku personažu tapo daktarė Keisė Breket, kuriai atiteko garbė ištirti nežemiškos kilmės padarą. Na, ir ji kažkokiu būtų susijungė su Makena ir jo vadovaujamu „Pamišėlių“ būriu. Personažas neįdomus, visiškai nemotyvuotas ir neturintis jokio cinkelio. Jis visos juostos metu net nesugeba normaliai atsiskleisti, kad žiūrovai galėtų bent jau kažkiek suvokti jos daromus sprendimus.
Ir dar – esminiu varikliu čia tapo Makenos sūnus Roris. Tai autizmu sergantis vaikas, kuris mažiausiai šiame filme erzino. Dažniausiai būna atvirkščiai, jei kalbėtume apie vaikų herojus, kurie sugeba sunervinti dėl savo buko elgesio.
Visi kiti filme pasirodę personažai – tai „Pamišėlių“ grupuotės nariai. Kiekvienas iš jų spinduliavo charizma ir, kas svarbiausia, bent jau akimirkai buvo galima kiekvieną iš jų pažinti ir suvokti, kodėl jie tokiais tapo. Tai atviriausias šio filmo personažų pristatymas.
Bet nors ir kaip man patiko šio filmo personažai, jie, deja, labai nusileidžia Dačo vadovaujamai komandai. Anie skleidė tiek testosterono, jog buvo galima pajusti kaip tau auga ūsai.
Tiesa, vos nepamiršau. Gi čia buvo du Grobuonys. Vienas iš jų – mažiukas kaip originaliame filme, o kitas evoliucijos paliestas hibridas. Pastarasis buvo tikrai baisus ir nuožmus, todėl stebėti scenas su juo ir jo nelygią kovą su žmonėmis buvo tikrai palaima akims. Toks jausmas, lyg grįžčiau į devintąjį praeito amžiaus dešimtmetį, kai kino ekrane gimė šis padaras.
Apibendrinus, tai ne toks filmas, kurio buvo tikėtasi. Visgi banali ir labai dviprasmiškai pateikta istorija su itin idiotišku finalu neleidžia įvardyti šio filmo kaip lygiaverčio tęsinio 1987 metų originalui. Tačiau tai netrikdo, nes laikas praleistas kino salėje prabėga labai greitai dėka puikaus humoro ir itin kietai atrodančio veiksmo, pagardinto kraujo klanais.
Techninė juostos pusė
Vizualus filmo apipavidalinimas puikus. Čia ne tik specialieji efektai daug ką reiškia, bet ir grimas, personažų kostiumai, dekoracijos ir lokacijos, kuriose vyksta esminis veiksmas. Ties tuo buvo pasidarbuota iš peties, todėl juosta savo išore atrodo pakankamai galingai.
Pliusu tampa ir puikus kameros darbas, kurio dėka kruvinos scenos tapo dar kruvinesnės dėl žymiai ilgesnio susikoncentravimo ties žaizdomis ir susidorojimais. Kartais gali pasirodyti, jog mes žiūrime ne „Grobuonį“, o kokį nors „Pjūklą“.
Muzika mane šiek tiek nustebino. Kai kuriais momentais atrodė, jog tam tikros muzikinės kompozicijos dubliuojasi su labai pažįstamais kūriniais iš „Žvaigždžių karų“ sagos, bet vėliau viskas atsistoja į savo vietas ir girdime kultinio 1987 metų filmo melodijas. Ir kaip jos čia gerai įterptos. Tikrai smagu, kad taip atsakingai buvo bandoma sukurti reikiamą atmosferą visai šiai juostai, norint sutapatinti ją su kultiniu pirmtaku.
Vaizdo montažas pateiktas dinamiškai. Scenos neleidžia atsikvėpti nuo rodomo veiksmo ir tai tikrai yra didelis šio filmo pliusas. Nes kaip jau buvau rašęs anksčiau, pagrindinė istorija nėra stipriausia šios juostos pusė. Dėl garso montažo irgi nėra priekaištų. Jis tiesiog galingas ir suteikiantis epiškumo bendram filmo tonui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinis filmo vaidmuo buvo patikėtas serialo „Narkotikų prekeiviai“ ir komiksais paremtos juostos „Loganas“ žvaigždei Boydui Holdbrookui. Aktorius pasistengė ir ištempė šį pasirodymą tapdamas ryškiausiu atlikėju po Grobuonio personažo.
Antraplanėse rolėse pasirodė Olivia Munn, kuri visos juostos metu įvaldė vieną ir tą pačią veido išraišką. Labai neįtikinamas personažas gavosi. Nors ji ir kituose projektuose nėra tokia gera aktorė. Taip pat filme didesnę rolę atliko vienas talentingiausių jaunosios kartos aktorių Jacobas Tremblay‘us. Ne geriausias jo vaidmuo, bet ir ne prasčiausias, atsižvelgiant į šios juostos žanrą.
Kiti aktoriai, tokie kaip Trevante‘as Rhodesas, Keeganas Michaelis-Key‘us, Thomas Jane‘as, Alfie‘is Allenas bei Augusto Aguilera, sudarė smagų „Pamišėlių“ būrį, kuris privertė labai daug kartų kvatoti.
Taip pat juostoje galima pamatyti Sterlingą K. Browne‘ą, Yvonne Strahovski, Jake‘ą Busey‘į ir Mik‘ą Dopudą. Visi buvo vietoje ir laiku.
Verdiktas
„Grobuonis. Patobulinimas“ – pakankamai brutali savo pateikimu ir kruvina atvirais vaizdais veiksmo komedija, kurioje atmetus labai primityvų siužetą, atsiranda vietos ne vien tik nostalgijai, bet ir smagiai pramogai kino salėje.