Aišku, šiuo atveju kalba eis apie rašytojo Fredriko Backmano 2014 metų romano amerikietišką adaptaciją, o ne tiesioginį šiuo romanu įkvėptą 2015 švedų filmą „Gyveno kartą Uvė“. Bet ar žinomam iš „Monstrų puota“, „Paguodos kvantas“ ir „Pasaulinis karas Z“ režisieriui Marcui Forsteriui pavyko savo vizija perspjauti europietišką filmą? Štai, kur svarbiausias klausimas, kuriam aš, žinoma, turiu atsakymą.
Apie ką mes čia…
Šešiasdešimtmetis Otas Andersonas priartėjo prie tokio gyvenimo etapo, kuris jam sukelia tik didžiulį skausmą ir atima iš gyvenimo viską, ką jis taip mylėjo. Iš pradžių jam teko palaidoti mylimą žmoną, o vėliau jis buvo palydėtas į pensiją. Maža to, jį supantys žmonės yra kažkokie nesusipratėliai, kurie neleidžia jam ramiai gyventi. Bet viskas pasikeičia, kai į jo kaimynystėje esantį namą atsikrausto nutrūktgalviška ir energijos kupina šeimynėlė.
Kūrinio turinys
Ne vienas save gerbiantis europinio kino gerbėjas jau seniai yra pasižiūrėjęs 2015 metais pasirodžiusį ir milžinišku tarptautiniu hitu tapusį švedų filmą „Gyveno kartą Uvė“. Todėl daugeliui gali kilti elementarus klausimas apie tai, kodėl Holivudas nusprendė perkurti šią ir taip naują istoriją. O atsakymą į šį klausimą aš tikrai turiu. Jeigu kas nežino, amerikiečiai nekenčia skaityti titrų kine, todėl būtent dėl jų ir yra kuriami žymių užsienietiškų filmų perdirbiniai – pradedant iš Europos atkeliavusiais hitais ir užbaigiant azijietišku kinu.
Tačiau net ir turint puikų originalą, kartais galime sulaukti išties kokybiško jo perdirbinio arba holivudinės kokios nors literatūrinio kūrinio adaptacijos. Prisiminkime Davido Fincherio „Mergina su drakono tatuiruote“ ar Christopherio Nolano „Nemiga“, kurie netgi lenkė originalius filmus savo kokybe ir gilesniu gvildenamos istorijos pateikimu.
Šiuo atveju mes gauname irgi visai neblogą, bet kartu visiškai kitokius jausmus sukeliančią 2014 metų Fredriko Backmano parašytos knygos ekranizaciją nei tą, kurią mums padovanojo švedai. Trumpai kalbant – tai labai holivudinis ir pernelyg pozityvus žvilgsnis į šią istoriją, kuri švedų versijoje turėjo vieną savotišką cinkelį.
Deja, jeigu nematėte originalios juostos, o tuo pačiu ir šio naujo filmo, negaliu Jums atskleisti to labai svarbaus siužetinio momento, kuris ir leido sukurti 2015 metų filme pesimizmu atsiduodančią atmosferą. Bet tai nereiškia, kad holivudinis variantas dėl to suprastėjo.
Taip, jis nėra toks gilus ir suteikiantis peno apmastymui apie gyvenimo svarbą, bet jame galime įžvelgti vieną svarbų momentą – šviesų požiūrį į pačią gyvenimo prasmę. Ir filme ne vieną kartą yra pabrėžiama mintis, jog gyvenimu reikia džiaugtis čia ir dabar, net jeigu ir nesiseka, net jeigu ir prarandi ką nors artimo, net jeigu žinai, kad tavo dienos yra suskaičiuotos. Todėl tokia šviesi mintis ir jos lengvas pateikimas neleidžia nuobodžiauti, nes filmas tiesiog skleidžia paprastą ir nuoširdų pozityvą.
Visas dėmesys šioje istorijoje yra skirtas vienam vieninteliam Otui, kurio bambekliškas pateikimas žavi savo natūralumu. Nepamirškime, jog tokių žmonių kaip Otas šiame pasaulyje yra labai daug ir su jais mes kiekvieną dieną susiduriame gatvėje, parduotuvėje ar net laiptinėje. Todėl suprasti tokių žmonių charakterį bei jų visišką pesimizmą galime pasižiūrėję šį filmą, kuriame iš visai neblogos pozicijos yra atskleidžiamas tokių žmonių matomas pasaulis.
Humoro filme irgi yra, bet jis nėra labai jau originalus ar netikėtas, todėl pasijuokti bus galima, bet klišių šiame plane tikrai nebuvo išvengta. Be to, juosta neprailgsta ir ją yra malonu žiūrėti, dėl ko, manau, ji ir leido man patirti išties gerą laiką kino salėje.
Čia ir sustosiu, kad išvengčiau „spoilerių“. Todėl jeigu Jums patiko originalus filmas, galite tikrai pasižiūrėti šią amerikiečių versiją, kurios atmosfera suteikia žymiai daugiau džiaugsmo nei niūresnis švedų žvilgsnis į senyvo amžiaus bambeklį.
Techninė juostos pusė
Kaip ir visuomet būna su tokio pobūdžio filmais, jie nesugeba pasiūlyti visiškai nieko originalaus techniniame plane, o tik standartiškai atrodančią ir tvarkingai pateiktą išorę. Tai, žinoma, yra gerai, nes peržiūra tada vyksta sklandžiai ir netenka jaustis nekomfortabiliai. Todėl kameros darbas, vaizdo montažas, meninis apipavidalinimas ir garso takelis šio filmo peržiūros metu man suteikė išties malonias akimirkas.
Aktorių kolektyvinis darbas
2022 metais Tomas Hanksas pasirodė viename iš blogiausių tų metų filmų, kuriame dar ir atliko vieną iš prastesnių savo ilgametės karjeros vaidmenų. O kalbu aš, aišku, apie „Walt „Disney“ visai šeimai skirtą pasakojimą „Pinokis“, kuris ne tik paniekino klasikinį animacinį filmuką, bet dar ir sugadino originalią Carlo Collodi idėją.
Tad po tokio fiasko jam tikrai reikėjo pasirodyti kokiame nors solidesniame ir jo aktorinį talentą galinčiame išnaudoti filme. Ir „Gyveno kartą Oto“ kaip tik tapo tuo filmu, kuriame šis dviejų „Oskarų“ laureatas pagaliau galėjo pasireikšti taip, kaip senais gerais laikais.
Filme vaidino dar ir būrys kitų neblogų aktorių, bet tenka pripažinti, jog tai yra visiškas Tomo Hankso filmas, kuriame tik jam ir yra skiriamas visas dėmesys. Todėl kiti ekrane pasirodę aktoriai atliko standartines savotiškų statistų funkcijas. Bet tas funkcijas atliko tikrai įtikinamai.
Verdiktas
„Gyveno kartą Oto“ – pozityvus, gyvenimiškas, prasmingas ir kartu labai holivudiškas žvilgsnis į nuostabų rašytojo Fredriko Backmano 2014 metų romaną. Be nuotaikingos, šiltos ir džiaugtis gyvenimu kviečiančios istorijos, filmas dovanoja dar ir vieną iš geresnių per pastaruosius kelerius metus aktoriaus Tomo Hankso pasirodymų, kuris sugeba nuoširdžiai pavergti savo natūralumu.
Filmo anonsas:
