Apie ką mes čia...
Grupė tyrinėtojų iš Tarptautinės kosminės stoties Marso planetoje randa dar nematytą gyvybės formą, kurią bando ištirti. Tačiau įgula net nenutuokia, su kokiu blogiu jiems teks susidurti ir kokios lauks pasėkmės, jeigu rastas ir iki galo neištirtas Marso planetos gyventojas atsidurs Žemės planetoje...
Kūrinio turinys
Lygiai prieš metus kino studija „Sony Pictures“ labai išdidžiai pristatė šį savo projektą kaip vieną iš perspektyviausių ir puikią idėją turinčių mokslinės fantastikos projektų, kas sudomino labai daug kino mylėtojų visame pasaulyje. Visgi paskutiniais metais didžiausios pasaulio studijos pristato labai įdomius ir kokybiškus šio žanro filmus kosmoso tema kaip „Tarp žvaigždžių“, „Gravitacija“ ar „Marsietis“. Ir tai yra išties nuostabu. Bet, kai tik pasirodė pirmasis „Gyvybės“ anonsas, tapo aišku, jog tai bus savotiškas žinomų filmų mišinys, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip paprastesnė 1979 metų šedevro „Svetimas“ versija.
Todėl laukimas jau nebuvo toks didelis ir lūkesčiai sumažėjo, ypatingai po to, kai prieš Kalėdas kino studija „Sony Pictures“ pasišiukšlino su kitu tokio pat žanro filmu „Pakeleiviai“.
Ir nors nepasitikėjimas studija „Sony“ buvo didžiulis, visgi surizikavau ir nuėjau pasižiūrėti naujojo Danielio Espinosos darbo. Ir ne bet kur, o į patį kiečiausią kino teatrų tinklą „IMAX“ – kad gaučiau maksimalų efektą šios juostos peržiūrai. Gaila, bet net „IMAX“ nesugebėjo labai sužavėti, nes filme nebuvo nieko naujo, ko mes jau nebūtume matę kituose, žymiai geresniuose ir originalumu pasižyminčiuose filmuose.
Bendra juostos koncepcija, jeigu kalbame apie siužetinės linijos pateikimą, atrodo identiška Ridley Scotto sukurtam filmui „Svetimas“. Tai nėra blogai, tikrai ne, nes tokių „išlikimo“ temos projektų, kurių veiksmas vyktų atvirame kosmose, yra labai mažai. Tačiau, kaip jau rašiau anksčiau, daug kas priklauso nuo idėjos ir jos pateikimo. Idėja čia buvo, su tuo tikrai nepasiginčysi, tačiau jos pateikimas labai skurdus ir visiškai neįtraukiantis.
Viskas todėl, jog pirmoje filmo dalyje veiksmas slopinamas, yra bereikšmių, visiškai banalių ir jokios vertės siužetinei linijai neturinčių dialogų. Todėl karts nuo karto teko žiūrėti į laikrodį, kiek dar liko laiko iki šio nuobodaus reginio galo.
Ir netikėtai prasideda įtampos kupinas veiksmas.
O jo reikėjo laukti geras keturiasdešimt minučių. Tenka pripažinti, jog viskas pagerėjo nuo tos scenos, kai rasta Marso planetoje gyvybės forma „švelniai“ paspaudė ranką vienam iš Tarptautinės kosminės stoties įgūlos narių. Prasidėjo chaosas, baimė ir įtampa. Ir beveik valandą laiko įtampa nesumažėjo, o tik su kiekviena žiauresne scena augo.
Tik nepasakyčiau, kad juosta sugebėjo labai išgąsdinti, kaip, tarkim, kokio Jameso Wano režisuoti filmai ar net jau kelis kartus paminėtas „Svetimas“, bet siaubo joje tikrai netrūko. Nors jis ir buvo išreikštas šlykščiai atrodančiais vaizdais, bet tai nepakenkė bendrai filmo sumanymo koncepcijai parodyti visą baisumą, kuris atkeliavo iš kitos planetos.
Bet veiksmo scenos ir kiti akims patrauklūs filmo momentai neleidžia užmerkti akių į visiškai neįdomius ir labai neįtikinamus personažus bei jų pokalbius apie nieką. Tokių pilkų ir neįdomių herojų dar reikia paieškoti. Ir suprantama dar būtų, jei kalba eitų apie kelis herojus, bet kai visi šeši pagrindiniai veikėjai nesukelia jokių jausmų, čia jau tikrai yra bėda.
Blogiausia, jog nė vienas iš jų nėra vertas užuojautos. Na, nebent tik Šo Murakami, kurio tikslu tapo sugrįžimas namo pas savo ką tik gimusį vaiką. Čia vienintelis šviesus ir kažkiek užuojautos vertas personažas, kurio filme parodo labai ribotai.
Roris Adamsas, nemažą potencialą turintis herojus, pirmoje filmo pusėje taip ir nesugeba atsiskleisti, o ką jau kalbėti apie blankius Mirandą ir Deividą. Jų istorija ir pateikimas primena „Gravitacijos“ scenas, kas kėlė tiesiog juoką. Kas matė Alfonso Cuarono projektą, tas supras apie ką eina kalba. O apie Hju personažo idiotiškiumą net nėra kalbos. Pasižiūrėjus į jo veiksmus norėjosi sėdint kino salėje surėkti – „Ką tu, idiote, darai?“. Nes tikrai, veikėjų veiksmai – tai yra kažkas sunkiai paaiškinamo.
Pasibaigus filmui iškyla labai daug klausimų filmo kūrėjams, bet iš kitos pusės supranti, jog pati filmo idėja yra tikrai gera. Juosta netgi tampa pamokančiu įrankiu tiems mokslininkams, kurie kiša savo nagus ten, kur nereikia. Tikėtina, jog ateityje smalsumas galės pakenkti visai žmonijai, apie ką ir yra juostos finalinė scena.
Sakyčiau, jog filmo pabaiga – tai stipriausias ir puikų pamokslą turintis momentas, dėl kurio ir verta pasižiūrėti šį filmą. Gal kine, o gal ir namie, kai prekyboje pasirodys juostos „Blu-Ray“ diskas.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai šiame filme sudaro nemažą kokybės pamatą, todėl galima sakyti, jog vizualiai juosta žiūrisi labai šauniai ir kokybiškai. Ir kas svarbiausia – joje nesimato beveik jokio CGI efekto. Net ir pats ateivis iš Marso atrodo ganėtinai tikroviškai ir originaliai, jeigu kalbėsime apie jo vėlyvą formą, kuri nepanaši į jokias kitas kosmoso pabaisas, matytas ankstesniuose panašaus pobūdžio projektuose.
Garso takelis labai geras. Iš techninės dalies, tai būtent muzikinė palyda sugeba geriausiai sukelti įtampos jausmą, kuris antroje filmo pusėje atlieka labai svarbų vaidmenį vystant ne tokią ir įdomią siužetinę liniją. Už tai turime būti dėkingi puikiam kompozitoriui Jonui Ekstrandui, kuriam tai jau nebe pirmas bendras darbas su režisieriumi Danieliu Espinosa.
Operatoriaus darbas visai pakenčiamas, nors jame ir nėra jokių išskirtinių manevrų, galinčių sukelti nuostabą peržiūros metu. Prisiminkime „Gravitaciją“ ar „Tarp žvaigždžių“, kurių kameros darbas buvo tobulai atliktas. Čia jis yra tik tvarkingai pateiktas, turintis kažkiek chaoso, bet neįtraukiantis taip, kad mes pasijustume visos šios juostos dalyviais. Bet užtat keli filmo momentai sugebėjo sukelti baimę ir išgąstį. Ir tai dėl kameros darbo.
Garso montažo darbai geri, tik, žinoma, kūrėjai padarė vieną didžiausių klaidų – pateikė garsą atvirame kosmose ir tuo pačiu atsisakė visiško tikroviškumo. Vaizdo montažas pusėtinas. Istorija atrodo kartais padrikai, nes nėra vientisumo, o ir scenos labai greitai kaitaliojasi, kas nėra gerai. Todėl pirmoje filmo pusėje ir buvo jaučiamas nuobodulys, nes buvo sunku suprasti, ką režisierius norėjo parodyti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausiu filmo nusivylimu tapo aktoriaus Ryano Reynoldso pasirodymas. Kas nežino, aktorius iš pradžių turėjo atlikti ne Rorio vaidmenį, bet Deivido, tačiau dėl užimtumo kituose projektuose, jam teko apsikeisti vaidmenimis su Jake‘u Gyllenhaalu. Todėl jo didžiulį potencialą turintis herojus filme per ribotą laiką visiškai neatsiskileidė, nors pačioje pradžioje būtent ant jo ir laikėsi filmo gėris.
Jake‘as Gyllenhaalas ir filme „Misija neįmanoma: slaptoji tauta“ išgarsėjusi aktorė Rebecca Ferguson nesugebėjo parodyti visiškai nieko įdomaus. Nei jų vaidyba buvo gera, nei personažai įdomūs. Tušti, pilki ir visiškai savo aktorinio potencialo neišnaudoję talentingi žmonės.
Panašiai galima kalbėti ir apie Hiroyuki Sanadą, kuris neretai pasirodo Holivudiniuose filmuose. Tik jo personažas buvo žymiai patrauklesnis nei kitų dėl jo kilnaus tikslo. Iš vaidybinės pusės nieko naujo nepamatėme. Be jo, filme pasirodė ir rusų aktorė Olga Dichovičnaja, kuri vertė šypsotis dėl „standartinio“ amerikietiškuose filmuose pateikiamo ruso įvaizdžio ir akcento. Apie vaidybą net nereikia kalbėti – tragedija. Panašiai pasirodė ir aktorius Ariyonas Bakare. Bukas personažas ir neįtikinama vaidyba.
Verdiktas
„Gyvybė“ – kokybišką techninę pusę ir prastai parašytą scenarijų turintis labai žinomų mokslinės fantastikos filmų mišinys, kurį nuo katastrofos gelbėja visai patraukli idėja, kelios gerai pateiktos siaubo scenos, įtampos kupinas veiksmas, originlaus dizaino ateivis ir puikus, nors ir visiškai savo potencialo neišnaudojęs aktorių kolektyvas.