Apie ką mes čia…
Per visą savo gyvenimą patyręs daug įvairiausių nuotykių su magiškąja purpurine kreidele knygų puslapiuose, užaugęs personažas Haroldas nusprendžia ištrūkti į tikrąjį pasaulį. Tam jis nupiešia duris, pro kurias įžengia į žmonių tikrovę, kurioje jam teks susipažinti su daug nematytų dalykų ir susidurti su klastingu, jo kreidelę norinčiu pasisavinti, Gariu Nasvičiumi.
Kūrinio turinys
Kartais mėgstu pasižiūrėti visai šeimai skirtus filmus apie kokį nors išgalvotą pasaulį, kuris susiduria su tikrove. Todėl karts nuo karto netgi peržiūriu tokias juostas kaip „Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“, „Knygų valdovas“, „Spaidervikų kronikos“ ar „Smurfai“. Na, o šiais metais iš tokio tipo projektų mane pradžiugino Johno Krasinskio „Nematomi draugai“.
Ir štai, turime dar vieną panašų, bet ir aktualios socialinio pobūdžio potekstės filmą „Haroldas ir magiškoji kreidelė“, kuris sugeba pralinksminti ir suteikti išties nenuobodžią pramogą kine susirinkusiems žiūrovams, bet dar ir gali pasiūlyti prasmingą moralą gale. O kas svarbiausia, jog filmas nėra skirtas vien mažiausiems žiūrovams, bet ir vyresniems kinomanams, kurie mėgsta panašaus žanro projektus.
Tiesa, humoras filme nėra per daug originalus, nes dažnai tenka pasitikti nuvalkiotus ir lėkštumu spinduliuojančius juokelius, kurie visai neblogai suveikia atsižvelgus į siužetinę eigą, bet jeigu taip atvirai, daugelį iš jų ne vieną kartą buvome matę kitose komedijose. Užtat kuriozinių situacijų ir veiksmo epizodų čia daug, dėl ko, kaip jau rašiau, filmas neleidžia nuobodžiauti nuo pradžios iki pat finalo.
Filmo veikėjai gana stereotipiniai, tad ir juose nieko originalaus nepamačiau. Paimkime pavyzdžiui praėjusių metų kino hitą „Barbė“ bei jame pateiktą ištrūkimo į tikrąjį pasaulį situaciją ir pamatysime, jog personažų elgesys yra beveik identiškas tam, kas yra pavaizduota „Haroldas ir magiškoji kreidelė“ istorijoje. Na, bet čia jau standartas tokiems pasakojimams apie išgalvotą ir tikrąjį pasaulį. O šią situaciją dalinai gelbėja tiesiog milžiniška Haroldo ir jo bičiulio briedžio charizma. Malonu ir tai, jog šie veikėjai palaipsniui atsiskleidžia ir dar sugeba pasikeisti kaip asmenybės visos juostos metu, kas irgi priduoda filmui savito žavesio.
Tad apibendrinus, galiu pasakyti, jog gavosi visai šaunus visai šeimai skirtas nuotykis, po kurio galbūt kai kuriems žiūrovams net norėsis susipažinti su kitais Haroldo nuotykiais knygų puslapiuose.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo dalis nebloga, dėl ko ir pats filmas susižiūri išties maloniai, o kameros darbas, vaizdo montažas ir žinoma fone skambanti muzika tik dar labiau pagyvina šios nuotaikingos juostos efektą. O kalbant apie specialiuosius efektus ir CGI, jų čia netrūksta. Taip, kartais jie rėžia akis, bet atsižvelgus į tai, jog kalba eina apie animuotus objektus, kurie yra nupiešti su kreidele, galima į tai nekreipti dėmesio, nes tokios yra šio filmo taisyklės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pabaigęs savo nuotykį su „DC“ komiksų ekranizacijomis Šazamo amplua, aktorius Zachary’is Levy’is dovanoja panašų ir ne ką mažiau charizmos turintį personažą Haroldą, kuris ir tampa visos šios juostos didžiausia pažiba. Taip pat pagirti norėčiau ir dar du kitus šio filmo aktorius – Lilą Relą Howery’į ir Jemaine’ą Clementą, be kurių ši juosta prarastų dalį savo šarmo.
Užtat seniai kine matyta Zooey Deschanel nuvilia savo itin plokščiai pristatytu personažu ir tiesiog neišnaudotu aktoriniu potencialu. Dar čia galime išgirsti Alfredo Molinos balsą paties rašytojo Crocketto Johnsono vaiduoklio amplua. Deja, bet norint tą padaryti, filmą privalote žiūrėti originalo kalba.
Verdiktas
„Haroldas ir magiškoji kreidelė“ – žvaliai papasakotas, charizmatiškų aktorių kupinas ir vieną didelį nutrūktgalvišką nuotykį visai šeimai sugebantis pasiūlyti filmas, kurio pamatu tapo žymių rašytojo Crocketto Johnsono vaikams skirtų knygų ciklas. Ir nors filmas nėra pernelyg originalus savo idėja ar juokeliais, jis puikiai subalansuoja nenuobodžią pramogą ir neblogą pamokslą.