Apie ką mes čia…
Naujajame Orleane koledžo dėstytojas Garis Džonsonas vieną dieną tampa slaptu policijos departamento asu, kuris, apsimesdamas samdomu žudiku, padeda pareigūnams sulaikyti užsakovus. Bet viskas komplikuojasi, kai jo paslaugų paprašo žavi Modė, kuriai Garis pradeda jausti milžinišką simpatiją.
Kūrinio turinys
Dėl ko man labiausiai patinka Richardas Linklateris ir jo surežisuoti filmai? Atsakymas paprastas – nebukų ir intelektualų pamatą turinčių siužetų. Net ir jo paprasčiausios komedijos, kurios iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo primityviai, turi išties nemažai gilumo, atsižvelgus į jose gvildenančias temas. Tad ir šis naujausias darbas „Hit Man“ nėra jau toks paprastas.
Pirmiausia, dėl ko man šis filmas patiko, tai dėl jame pateiktos išties lengvos, bet kartu painios istorijos su savotiškos dilemos prieskoniu. Na, jeigu esate žiūrėję 2005 metų kino hitą „Ponas ir ponia Smitai“, tai čia iš dalies yra kažkas panašaus, tik su didesne gero humoro doze. Ir taip, humoras šiame filme atlieka labai svarbią funkciją, nes be jo šis pasakojimas neturėtų tokio ryškaus, bei tuo pačiu nenuspėjamo siužetinio pamato.
Filmo intriga laikosi ant veikėjų iki galo neišsakytų sarkazmo perpildytų minčių, todėl patikėti, kas ką sako iki pat finalo nėra taip lengva, nes jie ne tik žaidžia su savimi savotiškai smagų katės ir pelės žaidimą, bet tą patį daro ir su kine susirinkusiais žiūrovais. Jau nekalbant apie tikroviškai įterptą veiksmo dalį, kuri irgi paryškina visas su pagrindiniais veikėjais susijusias situacijas.
Personažais filme, kurie gauna didžiausią dėmesį, tampa žudiku apsimetantis Garis ir jo žavi klientė Modė. Abu šie veikėjai atsiskleidžia palaipsniui, bet filme pateikta istorija taip yra gudriai sudėliota, jog suvokti, kas yra kas nėra taip jau lengva, nes kiekvieno iš jų motyvacija yra skirtinga, o ir paslapčių ši porelė turi irgi pakankamai. Būtent todėl juosta nepabosta ir ją yra įdomu stebėti, jau nekalbant ir apie kelis kitus nemažą poveikį siužetui turinčius personažus.
Tiek, manau, užtenka pasakyti apie šį smagų, vasarišką ir lengvumu alsuojantį komišką veiksmo projektą, kurį raginu pasižiūrėti, nes tikėtina, jog šios vasaros kino sezone juokingesnio (bet ne buko) filmo nepamatysime.
Techninė juostos pusė
Jeigu žiūrėtume į šį filmą iš techninių aspektų, tai ganėtinai paprastas, bet labai tvarkingai susuktas pasakojimas, kuris žiūrisi maloniai vien dėl gero vaizdo montažo, kartais dinamiško, o kartais ramaus kameros darbo bei puikiai prie rodomų scenų pritaikytos muzikos. Taip pat iš didesnių privalumų tampa meninis apipavidalinimas su grimu priešaky, nes Glenas Powellas filmo metu ne vieną sykį pakeitė savo įvaizdį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinote, yra toks aktorių tipas, kurie gal ir nevaidina taip gerai, kad pelnytų „Oskarus“, bet į juos visuomet yra malonu žiūrėti ekrane. Ir per pastaruosius kelierius metus man tokiu aktoriumi tapo dažnai komedijose vaidinantis Glenas Powellas, kurį visai neseniai galėjome matyti hitu tapusiame filme „Tik ne tu“.
Tiesa, šiame filme jo įkūnytas personažas yra daugiasluoksnis, dėl ko aktoriui teko ekrane pateikti kelis visiškai skirtingus charakterio bruožus turinčius asmenis. Tad vaidino jis čia ne taip jau ir vidutiniškai, o ir jo charizma suteikė juostai atskiro žavesio.
Nors filmas ir laikėsi ant Gleno, jame buvo galima išvysti dar ir kelis kitus aktorius, kurie taip pat šauniai pasidarbavo. O jais tapo Adriana Arjona, Retta, Mike’as Markoffas, Evanas Holtzmanas, Austinas Amelio ir Roxy Rivera.
Verdiktas
„Hit Man“ – be galo smagus ir ne itin tipinis veiksmo komedijos kokteilis, kuris spinduliuoja lengvumu, sarkazmu ir smagiai nuteikiančiais personažais, o firminis režisieriaus Richardo Linklaterio stilius bei ne iki galo nuspėjami siužetiniai sprendimai paverčia šį filmą į idealią vasarišką pramogą.