Ir dabar, šis dviejų „Oskarų“ laureatas ir tikra modernaus Holivudo legenda, nusprendė ne tik sugrįžti prie režisūros, bet kartu ir įgyvendinti savo seną svajonę – sukurti didingą, epišką, tikrovišką ir itin brutalų vesterną Jungtinių Valstijų pilietinio karo akivaizdoje. Tuo vesternu ir tapo „Horizontas“, apie kurio pirmą dalį aš šiandien ir noriu pakalbėti.
Apie ką mes čia…
Įsiplieskęs pilietis karas tarp Jungtinių Valstijų ir Amerikos Valstijų Konfederacijos palietė milijonus gyventojų, tarp kurių atsidūrė ir rūstusis Heisas Elisonas, kuris savo kailiu patyrė karo pasekmes, pamatė žmonių kančią ir tapo naujai iš pelenų kylančios valstybės liudininku.
Kūrinio turinys
Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas Kevino Costnerio sugrįžimas į režisūrą turėjo tapti tikru įvykiu kino padangėje, nes paskutinį kartą tokį epišką ir prabangiai atrodantį vesterną 2012 metais mums buvo pristatęs Quentinas Tarantino. O „Horizonto“ ambicijos buvo išties milžiniškos, nes kaip ne kaip, filmas turėjo tapti kruopščiu žvilgsniu į konkretų istorinį laikotarpį, kaip pavyzdžiui „Vėjo nublokšti“ ar „Arabijos Lorensas“.
Bet, kol kas deramai įvertinti šios istorijos tikro potencialo neįmanoma, nes, deja, tai tik pirma Kevino Costnerio suplanuotos kvadrilogijos dalis, kuri tiesiog tapo ilgu, pretenzingu ir netgi pernelyg užtęstu įvadu į siužetą, kurį jau pilnavertiškai bus galima įvertinti pasirodžius sekančiai rugpjūčio mėnesį kinuose išleidžiamai daliai.
Todėl iš karto noriu perspėti tuos, kurie tikėsis užbaigto ar bent jau konkrečias temas nagrinėjančio pasakojimo – jo čia negausite, nes „Horizontas. 1 dalis“ yra klasikinio pobūdžio personažų ir būsimų įvykių ekspozicija, kuri gali nebent sudominti kai kuriais intriguojančiais siužetiniais sprendimais ir savotiška nežinomybe iki sekančios dalies pasirodymo. Kaip pavyzdį galiu pateikti studijos „Warner Bros.“ hitą „Kopa“, kuris lygiai tokiu pačiu principu atkeliavo į didžiuosius ekranus ir kurio abi dalys buvo perteiktos pagal tą patį siužetinį modelį – įvadą su ekspozicija ir istorijos atskleidimą su tam tikru apibendrinimu.
Kas man patiko šios juostos peržiūros metu, tai aišku kruopščiai atkurtas Jungtinių Valstijų pilietinio karo laikotarpis ir įvykiai, kurie ne vieną kartą pastūmėjo patį filmo siužetą, kad jis nestovėtų pernelyg ilgai vienoje ir toje pačioje vietoje. Be to, kas išties pamalonina, jog filmas pateiktas pakankamai brutaliai ir teisingai, atsižvelgus į dabartines kine su tikrove nieko bendro neturinčias tendencijas, todėl griežtas N-16 (angl. „R“) cenzas visiškai nestebėtina. Kevinas Costneris norėjo sukurti autentiškumu spinduliuojantį vesterną ir dar pagal senosios mokyklos receptą, ir jis tą padarė.
Personažų juostose labai daug, todėl suprantama, jog norint pristatyti tiek veikėjų ir dar duoti jiems reikiamą ekraninį laiką, prireikė ištęsti filmą iki trijų valandų, bet mano kuklia nuomone, tai nelabai į naudą pačiai istorijai, kuri, kaip jau anksčiau minėjau, pavirto į vieną didelę ekspoziciją. Užtat personažai, tenka pripažinti, pateikti pakankamai įtikinamai, dėl ko bendra dramaturgija šiuo atveju beveik nešlubavo. Na, o ryškiausiu filmo personažu žinoma tapo Heisas Elisonas, kurio tipažas buvo paimtas ir sulipdytas iš tokių žymių vesternų herojų kaip „Menantis pikta“ ir „Kartą Laukiniuose Vakaruose“, nors iš esmės ne apie jį yra šis pasakojimas. O kas liečia kitus veikėjus, tai jų potencialas ir aišku dramatiškas likimas turėtų būti labiau atskleistas antrame „Horizonto“ skyriuje.
Veiksmo filme nėra per daug, bet kai jam yra skiriama laiko, jis nenuvilia. Ypač jeigu kalba eina apie rodomo ekrane laikotarpio žiaurumą ir atvirumą, tad nuobodžiauti šiuo atveju į kiną atėjusiam žiūrovui nereikės, nors kaip jau kelis kartus pabrėžiau, filmas yra labai ilgas ir turintis ištęstumo jausmą. Kitaip kalbant, kas mėgsta trijų valandų pasakojimus ir nesibaido lėtai besirutuliojančio siužeto, tas turėtų pasimėgauti šiuo nauju Kevino Costnerio surežisuotu vesternu. Tiksliau, jo pirmąja dalimi.
O aš savo ruožtu jau laukiu tęsinio, kuris manau ir nulems galutinį verdiktą dėl „Horizonto“, nes spręsti apie visumą iš labai ilgo įvado yra kvaila. Kol kas viskas atrodo daug žadančiai su geru potencialu galingam epui, bet kaip bus iš tiesų, sužinosime jau šių metų rugpjūtį.
Techninė juostos pusė
Šiam vesternui įgyvendinti Kevinas Costneris skyrė nemažai savo asmeninių lėšų, o jo bendras biudžetas pasiekė 100 milijonų dolerių ribą, kad išties yra daug atsižvelgus į žanrą. Tačiau ekrane visi šie pinigai puikiai matosi, nes tiek produkcijos dizainas, tiek ir meninis apipavidalinimas atrodo tiesiog puikiai. Kameros darbas irgi be priekaištų, todėl leidžia visais įmanomais rakursais pasinerti į žiaurių laukinių vakarų erą.
Pagirti filmą norisi dar ir už labai taikliai parašytą muziką, kuri puikiausiu būdu sugebėjo paryškinti atmosferą ekrane rodomiems įvykiams bei tuo pačiu suteikti visumai šiek tiek epiškumo.
Iš minusų išskirčiau vaizdo montažą, kuris, deja, kartais įnešdavo painiavos ekrane, nes personažų labai daug, o šokinėjimas nuo vienos istorijos prie kitos ir dar tokiu ekspociziniu būdu, ne visuomet buvo į naudą siužetui.
Aktorių kolektyvinis darbas
O taip, aktoriai filme padaro milžinišką įspūdį, nes kiek čia daug talentų surinkta, jog vienas malonumas akims stebėti jų vaidybą. Pirmuoju smuiku, kaip ir visuose savo režisuotose filmuose, groja pats Kevinas Costneris, kuris ir kaip aktorius demonstruoja puikų užsidegimą šiam projektui.
Be jo, ryškiausiais pasirodymais gali pasigirti Sienna Miller, Michaelis Rookeris, Samas Worthingtonas, Jenna Malone, Tatankas Meansas, Danny’is Houstonas, Willas Pattonas, Tomas Payne’as ir dar daug kitų aktorių. Tad žiūrėdamas filmą nepamačiau nieko neįtikinamo, nes visi aktoriai buvo susigyvenę su jiems patikėtais personažais.
Verdiktas
„Horizontas. 1 dalis“ – dalinai užtęstas, dalinai ekspoziciškas, dalinai epiškas ir be galo tikroviškai atrodantis žvilgsnis į vieną žymiausių JAV istorinių laikotarpių, kuris džiugina ne vien solidžiu aktorių kolektyvu, itin kokybiškai atrodančia išore ar brutaliu pavidalu, bet ir pagirtina Kevino Costnerio režisūrine ambicija, kuri turi nemažai potencialo ateityje tapti modernaus vesterno žanro klasika.
