Apie ką mes čia…
Žymi visoje šalyje laidų vedėja ir žurnalistė Virginija atkeliauja į Medeljiną susitikti su pačiu turtingiausiu žmogumi pasaulyje – Pablo Escobaru. Vos tik jį išvydusi, moteris pamato paprastą ir nuoširdų žmogų, kuris jai iš karto krentą į akį. Tačiau ji net nenutuokia, jog tai yra viso labo įvaizdis, po kuriuo slepiasi negailestingas monstras, norintis trijų dalykų – pinigų, valdžios ir pagarbos.
Kūrinio turinys
Pastaraisiais metais Pablo Escobaras gauna išties labai daug dėmesio. Apie jį rašomos knygos, kuriami filmai, kuriuose jis figūruoja tiek pirmame plane, tiek kažkur fone, o tuo labiau, „Netflix“ platformoje jau trejus metus iš eilės yra išleidžiamas didelio populiarumo sulaukęs serialas „Narkotikų prekeiviai“.
Ir, kalbant apie pastarąjį, jame visas šio išties fenomenalaus nusikaltėlio gyvenimo kelias buvo parodytas labai nuodugniai. Todėl netgi keista, jog kažkas dar bando pasakoti apie tai, kas jau yra papasakota tokiame labai patraukliame pavidale kaip mano paminėtas televizinis šou.
Suprantama, jog yra daug visokiausių istorijų ir siužetinių vingių, susijusių su Pablo Escobaru ir jo legenda, kuri skamba vis kitaip iš skirtingų lupų. Todėl vienintelis būdas norint sudominti žiūrovą – pateikti faktus, kuriuose ne jis tampa centriniu herojumi, o kažkas kitas, su kuriuo Escobaras turėjo reikalų. Net jeigu tai bus ir labai išgalvota istorija. Ir tokiais filmais aš galėčiau įvardyti 2014 metais pasirodžiusią dramą „Eskobaras: Kruvinas rojus“ bei pakankamai gerą kriminalinį trilerį „Baris Sylas: Amerikos sukčius“.
Iš šio filmo tikėjausi kažko panašaus į tas dvi juostas, nes, pagal viską, pagrindiniu personažu čia turėjo tapti žurnalistė Virginija Vallejo, ant kurios pečių ir buvo numatyta išlaikyti visą šią pakankamai patrauklią iš pirmo žvilgsnio istoriją. Bet, deja. Filmas yra visiškai kitoks.
Tai padrikai pateiktas pasakojimas, kuriame buvo bandoma itin greitu ir labai chaotišku būdu parodyti Pablo Escobaro gyvenimą. Ir tai tapo pačiu didžiausiu šio filmo minusu. Nes meilė tarp jo ir žurnalistės, apie kurią buvo kalbama anonsuose ir aprašymuose, buvo nustumta į antrą planą. Netgi, sakyčiau, į trečią planą, nes filmas yra visiškai ne apie tai.
Taigi, filmo minusai yra tokie. Pirmiausia, ką reikia žinoti yra tai, jog filme visiškai nebuvo pateikta Medeljino kartelio darbo specifika ir šios labai žiaurios organizacijos politika, be kelių smurto scenų, kurios čia atliko tik formalumus, susijusius su Escobaro žiaurumu.
Antra – daug šnekama apie Medeljino kartelio priešus – Kali kartelį, bet ir jie čia nefigūruoja, kas irgi labai keista, nes būtent šis kartelis prisidėjo prie Escobaro imperijos žlugimo.
Trečia – kovos su narkotikais valdyba ir jos darbas iš vidaus taip pat nebuvo pateiktais taip, kad žiūrovas galėtų suvokti jų sėkmės formulę kovojant su tokiu priešu kaip visame pasaulyje pagarsėjęs Medeljino kartelio bosas. Ketvirta – čia buvo bandoma gvildenti Kolumbijos politikos temą, bet ji taip ir buvo palikta kažkur merdėti net neįpusėjus šiai juostai. Ir čia vos keli pastebėjimai, kurie labai rėžė akis.
Visgi filme buvo bandoma vystyti šias ir dar kelias svarbias temas, o galiausiai nė viena iš jų nebuvo įgyvendinta iki galo. Vienintelis filmo momentas, kuris man patiko, tai Escobaro santykiai su šeima ir jo požiūris į savo žmoną ir vaikus.
Filmas taip pat yra ir labai ištęstas bei nuobodus, jog sėdint kino salėje jau po gero pusvalandžio norėjosi ištraukti telefoną, kad patikrinčiau, kiek laiko dar liko iki pabaigos. Tikrai, pakankamai nuobodus, veiksmo neturintis kino projektas, kuris pagyvėja likus dešimčiai minučių iki pabaigos.
Ir tai dėl dirbtinės įtampos, kurią sukūrė filmo režisierius, norėdamas kažkaip nustebinti žiūrovus, kurie lyg ir nežinojo, jog Escobaras buvo nušautas 1993 metais. Taip, esu blogas žmogus ir atskleidžiau filmo pabaigą. Nušaukite ir mane.
Užtat pagirti galėčiau personažus. Pablo Escobaras ir jo matomas pasaulis man tikrai patiko. Filme jis buvo pateiktas kaip išgama ir tikra pabaisa, nors iš kitos pusės, tai buvo mylintis vyras ir tėvas. Scena su juo ir jo sūnumi kalbant apie kokainą verta dėmesio, nes joje yra parodytas visas blogis, kurį skleidė šis žmogus, dėka savo produkto naikindamas kitų žmonių gyvybes.
Pati Virginija, kuri ir tapo šios istorijos auka arba herojė, nes ji atskleidė apie jį nežinomus faktus teisėsaugai, buvo pateikta kaip barakuda. Kas nežino, tai taip yra vadinamos moterys, kurias galima sužavėti prabangiu gyvenimo būdu ir dovanomis. Man jos visiškai nebuvo gaila, nes tai apgailėtinas žmogus, kuris išduotų, kad tik išsaugotų savo kailį. Ir kas keisčiausia, filmas gi ją pozicionuoja kaip žmogų, kuris pamilo Pablo Escobarą. Sprendžiant iš filmo, ji pamilo jį dėl storos piniginės, o ne dėl jo ūsiukų ir būgno dydžio pilvo.
Ką filme veikė Šepardas, aš nesupratau. Tai buvo toks nykus ir nereikalingas herojus, kuris neturėjo įtakos nė vienoje scenoje. Jeigu vienoje ar kitoje scenoje vietoje jo stovėtų koks šiukšlių maišas, tai nepadarytų filmui visiškai jokio poveikio.
Visumoje, filmas labai nuvylė. Geriau antrą kartą peržiūrėti „Narkotikų prekeivius“, nei skirti savo brangų laiką šiam kino projektui, kuris neleido įsigilinti į Pablo Escobaro asmenybę bei jo matomą pasaulį per moterišką Virginijos Vallejo prizmę.
Techninė juostos pusė
Filmo aplinka ir atkurtas istorinis laikotarpis padaro gerą įspūdį stebint ne itin įdomią istoriją, kurios veiksmas didžiąją dalį vystomas Kolumbijoje. Tiek herojų rūbai, grimas, šukuosenos bei vietovės ir jų dekoracijos, pradedant automobiliais ir baigiant pastatų architektūra, yra verti dėmesio. Ties tuo buvo pasidarbuota iš peties.
Muzikinė dalis filme nelabai sukausto dėmesį. Kelios geresnės muzikinės kompozicijos, kurias sustiprino smurto perteiktos scenos, suteikė labai mažai įtampos, bet po kelių akimirkų jų poveikis dingdavo, nes dėka neatsakingo montažo jos keisdavosi žaibišku greičiu.
Kameros darbas šičia buvo geras. Labai gerai buvo nufilmuotos kelios susišaudymo scenos ir, žinoma, makabriškai atrodanti scena su grandininiu pjūklu. Tai bent jau pridavė filmui šiek tiek šarmo, nes būtų išties keista, jeigu filme apie Escobarą smurtas būtų kažkur išgaravęs.
Aktorių kolektyvinis darbas
Javieras Bardemas ir vėl stebina savo šukuosena ir nauju įvaizdžiu. Nuostabus aktorius, kuris gali įkūnyti bet ką, nesvarbu kokio lygio tai būtų kino projektas. Ir būtent šiame filme jis gelbėja viską, ką tik įmanoma. Jeigu ne jis ir jo labai gerai įkūnytas Pablo Escobaras, būtų tikrai liūdnas vaizdelis. Aktorius atidavė visą save ir dėl to stebint šį filmą buvo galima pamatyti būtent tą žmogų, kurį jis vaidino, o ne Holivudo žvaigždę.
Jam į pagalbą, žinoma, ateina ne kas kitas, o jo žmona – Penelope Cruz, kuriai atiteko Virginijos rolė. Tiesa, aš šios aktorės negaliu pakęsti. Sunkiai man žiūrisi filmai, kuriuose ji rėkauja, todėl šis filmas tapo dideliu išbandymu. Vaidino ji gerai, nieko čia nesakau, bet čia buvo toks tipinis jos tipažas, kurį jau matėme dešimt kartų ankstesniuose filmuose, kuriuose aktorė vaidino. Tais laikui bėgant nusibosta ir rėžia ne tik akis, bet ir ausis.
Antraplanėse rolėse pasirodo dar ir Peteris Sargaardas, kuris atliko pareigūno Šepardo vaidmenį. Aktorius tai geras, bet jis čia neturėjo ką veikti. Jo rolė buvo visiškai nereikalinga siužetui.
Verdiktas
„Iš meilės Pablui“ – nuobodi, neįdomiai papasakota ir labai padrika istorija apie vieno žiauriausių visų laikų nusikaltėlių Pablo Escobaro ir žymios Kolumbijos žurnalistės Virginijos Vallejo santykius, kuriais buvo bandoma papirkti patiklų žiūrovą, atėjusį į kiną pamatyti visiškai kitokią narkotikų barono pusę, nei ją paišė žiniasklaida.
Be nuostabios Javiero Bardemo vaidybos ir techniškai gerai atrodančios filmo išorės, daugiau šis filmas negali nieko pasiūlyti, ko nebuvo parodęs populiarusis „Netflix“ serialas „Narkotikų prekeiviai“.
Filmo anonsas: