Apie ką mes čia…
Atšventusiam savo 85-ąjį gimtadienį, turtingam ir visų gerbiamam Harlanui Trombėjui rytas nebuvo toks džiaugsmingas. Vyras randamas negyvas su perrėžta gerkle. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo kaip eilinė žmogžudystė, tačiau bylą tiriantis detektyvas Benua Blankas yra kitokios nuomonės. Jis sukviečia visus Harlano giminaičius ir žmones, kurie buvo su juo tą lemtingą vakarą, ir pradeda savo gudriai apgalvotą žaidimą, po kurio jis ištars žudiko vardą.
Kūrinio turinys
Seniai, išties labai seniai į kino ekranus buvo atkeliavęs toks kokybiškas detektyvas, kurio pagrindinė tema – „kas tai padarė?“. Jeigu neklystu, pastarąjį kartą narplioti bylą su genialiu sekliu mus teko dar 2017 metais kai kino ekranuose karaliavo Agathos Christie romanu „Žmogžudystė Rytų eksprese“ paremtas Kenetho Branagho režisuotas filmas. Neblogas, bet ir ne didis detektyvinio žanro atstovas, kuris visais įmanomas parametrais nusileido puikiam 1974 metų originalui. Aišku, buvo ir tokių filmų, kuriuose dominuodavo žudikas ar žudikai, kurių tapatybė išaiškėdavo pasibaigus filmams, bet ten eiliniai trileriai, kur aukos bando pabėgti nuo maniakų. Todėl „Ištraukti peiliai“ vien savo intelektualiai perteiktais siužetiniais vingiais stovi aukščiau už daugelį tokių filmų. Ir tuoj Jums paaiškinsiu kodėl.
Ši Riano Johnsono juosta labai primena tuos senus detektyvus, kuriuose buvo bandoma apgauti žiūrovą ir pristatyti įvykius tokia linkme, kad iki pat pabaigos galėtum sukti sau galvą, bet ir taip sunkiai galėtum suvokti kaip viskas įvyko iš tiesų. Ir tame yra visas šios istorijos, kuri susideda iš trijų labai ryškių aktų, cinkelis.
Kaip jau užsiminiau, filmas yra padalytas ir tris labai vertingus ir itin kruopščiai paruoštus aktus, kurie ne tik leidžia pamatyti bendrą visų įvykių seką, bet dar ir apgauti patį žiūrovą, nes kas yra akivaizdu, ne visada pasiteisina. Nebijokite, nieko neišpasakosiu, nes noriu, kad patys patirtumėte kine šį narpliojimo malonumą. Tiesiog užsiminsiu, ką kiekvienas iš trijų aktų reiškia. Taigi pirmasis filmo aktas puikiai mus įveda į pačią istoriją, kurios epicentre atsiduria nužudytasis ir visi įtariamieji. Kiekvienas iš įtariamųjų turi progos pasireikšti, dėl ko visi juostos personažai atsiskleidžia ekrane kaip skirtingos ir itin ryškios asmenybės, kurios tikrai turėjo motyvą nužudyti savo turtingą giminaitį. Nei per daug, nei per mažai mums parodoma, kad turėtume labai aiškų vaizdą į tai, kas dedasi namuose, kuriuose įvyko tragedija.
Antrasis aktas apverčia aukštyn kojomis viską ir dar labiau paaštrina susiklosčiusią situaciją. Tad nuo antrojo akto pradžios iki galo galima tik spėlioti, kodėl režisierius pasielgė taip, o ne kitaip. Visgi tai yra pakankamai keistas ėjimas, kuris lyg ir pakeičia detektyvinio pobūdžio pasakojimą į savotišką trilerį su saspenso elementais. Ir trečias, finalinis aktas, vėl sumaišo visas kortas. Tada ir prasideda visa intriga, nes pagaliau mums bus duotas atsakymas į pagrindinį klausimą – kaip viskas atrodo iš tikrųjų. Sakyčiau – genialūs siužetiniai vingiai. Ir, kaip matote, nič nieko neišpasakojau.
Visi šie vingiai leidžia pajusti labai daug potyrių kino salėje. Vienu momentu galima jausti nežinomybę, kita akimirka atneša labai gudriai sudėliotą intrigą, o kitu atveju jauti nerealią įtampą, kuri nepaleidžia ir dar labiau pritraukia prie ekrano. O dar kai ekrane šmėžuoja tokie charizmatiški ir ryškūs personažai, išvis sunku atitraukti akis nuo to, kas dedasi filme. Be to, juostoje kupina staigmenų, kurios privers nenuobodžiauti visas dvi filmo rodymo valandas.
Humoro ir itin riebių dialogų taip pat pakanka. Nepamirškime, jog beveik visas juostos veiksmas vyksta vieno namo patalpose, todėl išlaikyti žiūrovų dėmesį vien gerais siužetiniais vingiais buvo nepakankama. Ir šiuo atveju į pagalbą atėjo įdomūs pokalbiai, šmaikščios replikos ir kelios itin žaviai į šią istoriją įterptos situacijos, kurios dar labiau pagyvino peržiūrą. Visumoje gavosi idealiai sukaltas ir ganėtinai intensyviai vystomas pasakojimas, kuris ne tik, kad nenuvilia nei vienai akimirkai, bet dar ir nustebina savo šviežumu. Tad, be jokių abejonių, „Ištraukti peiliai“ tampa viena iš didžiausių šių metų kino staigmenų ir vienu iš geriausių šių metų filmų, kurį man teko žiūrėti kino salėje.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo pusė neatsilieka ir nuo turinio. Tai labai maloniai nufilmuotas ir itin gerą montažą turintis projektas, dėl ko kiekviena detalė yra itin kruopščiai užfiksuota kameros, o dėka sumontuotų scenų sunku yra suvokti, kaip toliau vystytis pasakojimas ir kokias klaidas padarė žudikas. Jau nekalbant apie tokius aspektus kaip aplinka ir dekoracijos, nuostabūs ir herojų charakterius paryškinantis įvaizdžiai (grimas, šukuosenos, kostiumai) bei įtaigus ir įtampą reikiamuose epizoduose sukuriantis garso takelis. Kiekvienas iš mano paminėtų techninės dalies aspektų nuostabiai susižaidžia su siužetu, dėl ko juosta džiugina ne vien savo vidumi, bet ir išore.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šie metai yra ypatingi, nes nepamenu, kada buvo tiek daug filmų, kurie galėjo pasigirti įspūdingais aktorių kolektyvais. Vasaros kino sezono metu gavome nepakartojamą žvaigždžių komandą Quentino Tarantino juostoje „Vieną kartą... Holivude“, o visai neseniai kino ekranus aplankė legendinių ponų būrys Martino Scorseses šedevre „Airis“. Dabar situacija yra panaši, nes Rianas Johnsonas sugebėjo surinkti ne vien topinius šių dienų aktorius, bet ir nemažai kultinių ekrano veteranų. Ir jie visi pasirodė tiesiog fantastiškai.
Danielis Craigas atliko bene vieną iš geriausių savo rolių karjeroje, įkūnydamas šmaikštų ir genialų detektyvą Benua Blanką. Tai nebe Džeimsas Bondas ir nebe koks banditas iš brolių Coenų filmų, o intelektualiai pateiktas personažas, kuris dar ir puikiai sužaidžia su emocijomis. O kokį kietą akcentą Danielis pademonstravo.... Jo dėka personažas įgavo nepakartojamą individualumą.
Iš geriausiai pasirodžiusių antraplanių aktorių paminėčiau nuostabią Anos de Armas vaidybą ir įsimintiną Chriso Evanso pasirodymą, kuriam atiteko visiško stuobrio vaidmuo. Ironiška, kai Kapitonui Amerikai tenka vaidinti tokį neigiamą ir labai didelį šleikštulį skleidžiantį personažą.
Nepamirškime ir pastaraisiais metais itin aktyviai vaidinančią Jamie Lee Curtis, kurios karjera reabilitavosi praeitais metais pasirodžius naujam „Helovinui“. Nedidelė rolė, bet itin maloniai nuteikianti. Taip pat sužavi Donas Johnsonas, talentingoji Toni Colette ir aišku kaip visada atstumiantis ir charizmatiškas Michaelas Shannonas.
Filme taip pat buvo galima pamatyti „13 priežasčių kodėl“ žvaigždę Katherine Langford, dilogijos „TAS“ aktorių Jaedeną Martellį, kino hite „Pradink“ matytą LaKeithą Stanfieldą ir kino legendą – „Oskaro“ laureatą Christopherį Plummerį.
Verdiktas
„Ištraukti peiliai“ – įtraukiantis nuo pradžios iki pat finalinės scenos klasikinio pobūdžio detektyvas, kuris turi viską, ko reikia šio žanro atstovui – sunkiai nuspėjamą siužetą, charizmatiškus personažus, kuriuos įkūnijo ne ką mažiau charizmatiški ir talentingi aktoriai, reikiamą įtampos dozę, kokybišką išorę su įdomiais techniniais sprendimais bei stiprią režisūrą, dėka kurios juostai pavyko įgauti savito individualumo išsiskiriant iš minios panašaus pobūdžio projektų.