Apie ką mes čia…
Sugrįžęs į Tarybų Sąjungos valdomą Lietuvą, režisierius Gediminas Gutautas turi tikslą sukurti filmą apie 1941 metais įvykusias Lietūkio garažo žudynes Kaune. Tačiau nors režisierius ir yra gavęs iš valdžios leidimą šio projekto įgyvendinimui, jis jaučia be galo didelį spaudimą iš NKVD, kuri stebi ne tik jį, bet ir jam artimus žmones. Taip prasideda pačios įtempčiausios režisieriaus Gutausko gyvenime dienos, kurios gali pasibaigti ne tik nelaisve, bet dar ir su švinu galvoje.
Kūrinio turinys
Labai retai kada laukiu lietuviškų filmų kine, nes daugelis arba mane tiesiog nuvilia, arba nesukelia jokio susidomėjo, arba dar blogiau – sukelia agoniją peržiūros metu. Aišku, čia kalbu apie rimtesnio pobūdžio kiną, nes pramoginės juostos dažniausiai yra kuriamos dėl lengvų pinigų, atsižvelgiant į neišrankių žiūrovų poreikius, todėl jie vienaip ar kitaip bando suteikti pramogą, o ne prisibelsti prie žmogaus proto. Tad ir vertinti buką pramoginį kiną reikia visiškai kitaip, nei pavyzdžiui tokias rimtų temų perpildytas juostas kaip „Izaokas“.
Taigi, ką galėčiau pasakyti apie „Izaoką“? Be abejo, labai daug, bet dėl savo požiūrio į „spoilerius“, teks man apsiriboti vos keliais sakiniais, kad Jūs, mieli skaitytojai, nesugadintumėte sau įspūdžio.
Mano nuomone, filmo režisierius pataikė tiesiai į dešimtuką išgrynindamas tokią sunkią, bet tuo pačiu įdomią temą, kuri dar ir buvo be galo kruopščiai perteikta ekrane. O geriausias viso to momentas – kelių žanrų kokteilis, kuris sklandžiai buvo vystomas siužetinės linijos eigoje. Kalbu aš apie savotišką detektyvinę pusę, melodramos elementus turinčius epizodus ir istoriniais įvykiais paremtą draminį pamatą. Visi tie paminėti kelių tų žanrų aspektai tvarkingai susiderina su savimi ir tuo pačiu leidžia mums be galo lengvai pasinerti į rodomą pasakojimą.
Solidžiai į siužetą buvo įvesti ir pagrindiniai personažai Gedinimas, Elena ir Andrius, dėl kurių likimo nuoširdžiai galima jaudintis, nes tai buvo gyvi ir daugiasluoksniai žmonės, o ne kažkokios bedvasės ekspozicijos. Todėl įsiglinti į jų istoriją ir jų matomą pasaulį yra nesunku. Bet kas čia labiausiai sužavėjo, kaip buvo pristatytas pats rodomas laikotarpis ir kaip jame gyveno kai kurie žmonės. Šiuo atveju – personažai, kurie turėjo laiko pasireikšti ekrane. Tai buvo liūdnas, piktas ir be galo niūrus reginys, bet tuo pačiu ir įtikinamas.
Kritika sovietams ir jų padarytiems nusikaltimams filme irgi jaučiama bei pateikiama iš pakankamai agresyvios perspektyvos, todėl kažkas gal ir pasakys, kad lietuviai sukūrė dar vieną rusus žeminančią propagandą, bet tiesos ir įvykių, kurie nunešė nemažai žmonių gyvybių, nenuslėpsi. Todėl už drąsą ir norą atskleisti dar vieną niekingą istorinį įvykį, didelis ačiū režisieriui ir juostos scenaristams.
Ties tuo manau ir verta sustoti, nes kitaip tektų jau išpasakoti esminius siužetinius vingius. Todėl nuoširdžiai raginu pasižiūrėti visiems rimto ir nenuspalvinto (tikrąja to žodžio prasme) kino gerbėjams, nes tai išties kokybiškas, pagirtinas ir įdomus režisūrinis debiutas. Ir, aišku, dabar su nekantrumu teks laukti naujų Jurgio Matulevičiaus filmų.
Techninė juostos pusė
Šis filmas yra kažkiek giminingas savo vizualiniais sprendimais su praeitais metais kino ekranus pasiekusia Karolio Kaupinio drama „Nova Lituania“. Tačiau šičia nespalvotas vaizdas bent jau man turėjo labiau meninį poveikį, o ne elementarų norą nuslėpti tam tikras klaidas, susijusias su meniniu apipavidalinimu.
Šio filmo produkcijos dizainas puikus, o meninis apipavidalinimas – įtikinamas. Man patiko kaip ekrane buvo pavaizduotas rodomas laikotarpis vien dėl natūralaus žvilgsnio į jį dėka tais laikais vyravusių tendencijų. Kostiumai, dekoracijos, šukuosenos, grimas – be priekaištų. Taip pat tvarkingas čia yra ir kameros darbas bei vaizdo ir garso montažas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dėl ko kartais verta žiūrėti rimtesnius lietuviškus filmus, tai dėl profesionalių aktorių vaidybos. Ir nors kartais tokios juostos nepasiteisina ar sukelia išties didžiulį nuobodulį, žiūrėti į aktorius dažnai yra malonu. O čia mes turime ir kokybišką filmą, ir gerą vaidybą, kas negali nedžiuginti.
Žinoma, labiausiai pagirti reikėtų Dainių Gavedonį, Aleksą Kazanavičių ir Severiją Janušauskaitę. Visa ši trijulė ekrane atrodė be galo šauniai, todėl ir jų suvaidinti personažai sugebėjo ekrane atrodyti taip natūraliai. Kiti filmo aktoriai irgi nepasišiukšlina, bet jų tarpe nemačiau kažkokio labai jau išskirtinio pasirodymo.
Verdiktas
„Izaokas“ – kaip lietuviškam kinui išties solidus debiutinis režisieriaus Jurgio Matulevičiaus pilno metro projektas, kuriame pakankamai įdomiai ir kruopščiai buvo pateiki kai kurie šiurpūs istoriniai įvykiai bei pristatyta nepavydėtina sovietinė kasdienybė. Be to, gera vaidyba, rimtai apgalvoti techniniai sprendimai ir visos juostos metu skleidžiama pakankamai aiški žinutė paverčia šią juostą į vieną iš kokybiškiausių lietuviškų rimto pobūdžio filmų, kurį nebūtų gėda parodyti užsieniečiams.