Apie ką mes čia…
JAV gyvenanti indų kilmės paauglė Samida bando būti tokia pati, kaip visos kitos jos amžiaus merginos – turėti daug draugų, patikti vaikinams ir gražiai atrodyti. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia, kai jos pagalbos paprašo jau kurį laiką keistai besielgianti jos buvusi geriausia draugė Tamira. Šis jos prašymas gali būti pražūtingas ne tik jai pačiai, bet ir Samidai.
Kūrinio turinys
Šiais metais siaubo žanre vyksta kažkas keisto, nes vis dažniau horizonte pasirodo nestandartiniai arba originalumu trykštantys filmai. Neseniai kinuose karaliavo nuostabus studijos „A24“ hitas „Kalbėk su manimi“, o dabar metas atėjo indų mitologijos įkvėptam pasakojimui apie amžiną blogį. Ir nors šis Bishalo Dutta surežisuotas filmas netrykšta originaliomis idėjomis, kaip mano paminėtas „A24“ projektas, bet jis vienaip ar kitaip įtraukia, nes jame galime įžvelgti ne taip dažnai tokio pobūdžio filmuose matomus kultūrinius aspektus.
Paskutinį kartą panašų filmą mačiau 2012 metais – tai buvo „Demonas viduje“. Jame gvildenama konkrečios tautos siaubo istorija. Tik tada kalba ėjo apie žydus, o čia apie indus. Ir toks sprendimas man asmeniškai patiko, nes filmo metu buvo galima bent kažkiek sužinoti apie iš Indijos mitologijos atkeliavusius siaubūnus.
Pradžioje filmas gali pasirodyti pernelyg nuobodus ir lėtai vystomas, kas, aišku, gali apkartinti seansą, nes, pripažinkime, kartais norisi to žvalumo ir siaubo elementais perpildytų epizodų. Tačiau intriga išlaikoma žymiai ilgiau, todėl pasakojimas įtraukia ir neleidžia nuspėti visos paslapties iki to momento, kol patys kūrėjai jos neatskleidžia. Tada jau viskas prasideda pagal tą patį šabloną kaip ir daugelyje siaubo filmų, dėl ko ši juosta ir praranda savo žavesį einant link finalinio akordo. Jame galiausiai pavyksta sužinoti tiesą ir susipažinti su pabaisa, kuri terorizavo pagrindinę juostos veikėją. Na, o jau ten atsiranda vietos ir šypsenai.
Vis dėlto filme yra keli puikiai įgyvendinti „siaubo šokliai“ ir kiti bauginimo epizodai, dėl kurių pasidarydavo net nejauku sėdėti salėje. Todėl galiu pasakyti, kad juosta bent kelis kartus turėtų išgąsdinti, kas, žinoma, suteikia jai riebų pliusą. Tačiau, kaip jau rašiau, pabaiga kažkiek sugadina bendrą efektą, nors tuo pačiu vienas finalinio siužetinės linijos sprendimas iš dalies išgelbėja. Na, čia jau patylėsiu, nes nenoriu spoilinti.
Veikėjai filme pakankamai klišiniai, bet kai kurie su mokykla, draugyste ir šeimos vertybėmis susiję siužetiniai niuansai leido sustiprinti filmo dramaturgiją. Žinoma, viskas buvo pateikta kartais paviršutiniškai, bet kaip bebūtų, būtent dėl personažų ir juos kamuojančių dilemų man ir pavyko įsitraukti į šį indišką cinkelį turintį reginį.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas šį filmą galėjau pasimėgauti ir gana kokybiška jo išore, nors pati juosta, aišku, primena tuos visus kitus nepriklausomo JAV kino atstovus, kurie bando gąsdinti ne „siaubo šokliais“, o kraupiai atrodančia išore. Tiesa, kol filme nepasirodė pagrindinis blogis, viskas, mano nuomone, buvo pateikta sklandžiai.
Vaizdo montažas, garso montažas, kameros darbas ir, žinoma, šiurpi muzika padėjo šiai juostai sukurti išties nemalonią bei kažkiek šiurpią atmosferą. O meniniai sprendimai su grimu, kostiumais ir dekoracijomis priešaky tapo labai svarbiais gąsdinimo įrankiais.
Tik, kaip jau prasitariau, viskas pablogėjo pasirodžius mistiniam blogiui. Tiksliau, jam įgavus fizinę formą. Na, kas gi sugalvojo tokį dizainą? Geriau paliktų jį šešėlyje, nes šiuo atveju jis sukėlė man ne tik šypseną, bet ir priminė „9-ąjį rajoną“. Kas pasižiūrės šį filmą, manau, pritars šiam mano palyginimui su Neillo Blomkampo filmu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad tikrai nesitikėjau šiame filme išvysti tokią stiprią, įtikinamą bei natūraliai bauginančią vaidybą, kurią pademonstravo pagrindinė šios juostos žvaigždė Megan Suri. Ji filme buvo nepakartojama, o visos jos išreikštos emocijos privertė patikėti tuo siaubu, kokį jai teko išgyventi.
Be jos filme taip pat puikiai su savo vaidmenimis susidorojo Tamirą įkūnijusi Mohana Krishman, Betty Gabriel bei Samidos tėvus suvaidinę Neeru Bajwa su Viku Sahay‘umi.
Verdiktas
„Jis gyvena viduje“ – pakankamai paprastas savo idėja, nieko ypatingo siužetine prasme nepateikiantis, bet tuo pačiu šiurpiais siaubo filmams būdingais elementais papuoštas ir kartu sugebantis sudominti indų mitologinės kultūros aspektais autorinis pilno metro režisūroje debiutuojančio Bishalo Dutta projektas.