Nenorėdamas užmigti ant laurų, naujai iškeptas režisierius nusprendė pratęsti šią, iš pirmo žvilgsnio paprastą, bet itin dinamišką ir stilingai atrodančią istoriją. Šios juostos tęsinys buvo žymiai geriau įvertintas profesionalių kino kritikų ir žiūrovų visame pasaulyje. Tai studijai „Lionsgate“ atnešė nemažą pelną.
Ir dabar, turėdamas visišką kūrybinę laisvę, Chadas Stahelskis pristato finalinį ir patį didingiausią savo kuruojamos kino trilogijos aktą, kuris be jokių abejonių, iškels rodomą veiksmą į visiškai naują lygį.
Apie ką mes čia…
Filmo žiūrovai pasineria į istoriją, kurioje pagrindinis filmo veikėjas, Džonas Vikas, susiduria su dideliais sunkumais. Vyrui skiriama vos valanda, tam, kad jis spėtų pabėgti iš Niujorko. Už Viko galvą yra siūlomas 14 milijonų dolerių atlygis. Neturėdamas pasirinkimo, jis nusprendžia stoti akis į akį su visais, kurie kėsinsis į jo gyvybę. Tačiau Vikas supranta, jog vienas lauke – ne karys, todėl jam reikalingas pastiprinimo. Pastiprinimo, kuris leis pagaliau užbaigti visa tai, kas buvo pradėta nužudžius jo mažąjį šuniuką.
Kūrinio turinys
Kai 2014 metais kine išvydau pirmąją „John Wick“ dalį, negalėjau net pagalvoti, kad ši, iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet itin įdomi keršto istorija sulauks tęsinio. Juolab, kad tęsinys suteiks dar daugiau malonumo, nei pirmtakas. Dažniausiai tęsiniai nusileidžia originalams vien dėl to, kad jie jau nėra tokie švieži ir novatoriški. Bet, šiuo atveju, įvyko tas pats, kas įvyko su „Terminatoriumi“, „Betmenu“ ir „Svetimu“ – antrosios dalys pralenkė puikius pirmtakus savo kokybe ir režisūriniais sprendimais.
„John Wick 2“, mano nuomone, tapo geriausiu susišaudymų temos filmu nuo kultinių Johno Woo juostų kaip „Žudikas“ ir „Kietai virti“. Jis pasiekė tokį aukštą lygį, jog buvo sunku įsivaizduoti, kad trečioji dalis sugebės pranokti tą „kulkų baletą“, pademonstruotą 2017 metų filme. Ir, mano didžiulei nuostabai, šis filmas tą padarė net nemirktelėjęs.
Kaip jau galėjote pastebėti mano ankstesniuose tekstuose, aš niekada „nespoilinu“, todėl ir čia apsieisiu be siužetinės linijos atskleidimo. Tiesiog paminėsiu visus pliusus ir vieną didžiulį minusą, kurie, peržiūros metu, man suteikė labai daug emocijų.
Filmo veiksmas prasideda nuo ten, kur pasibaigė antroji dalis. Ir tai nėra šiaip sau ėjimas, o labai tiksliai apgalvota strategija. „John Wick“ trilogija – vienas didelis filmas, kuris susideda iš trijų esminių aktų – pradžios, konflikto ir pabaigos. Ir būtent pabaigą mes ir matome šioje dalyje. Tai yra labai malonu, nes vienu prisėdimu galima praleisti apie šešias valandas su ta pačia istorija, kuri nepriverčia mūsų laukti tolimesnių herojaus nuotykių ateityje, o pateikia vos ne kelių savaičių bėgyje trunkantį pasakojimą. Aišku, gali pasirodyti, jog kūrėjai nenori transformuoti personažo ir pateikti jo kitaip, kaip būna tęsiniuose. Bet, mano kuklia nuomone, šiuo atveju to ir nereikėjo daryti. Mums pateikiami svarbūs ir labai aiškiai išdėstyti atsakymai į mus kamuojamus klausimus apie Džono Viko praeitį. Todėl mūsų akyse šis personažas šiek tiek keičiasi žaidžiant su jo praeitimi ir dabartimi.
Džonas Vikas šioje juostoje parodo dar didesnį profesionalumą nei anksčiau, todėl įvertinti visus jo sugebėjimus mes galėjome tik šiame filme. Tai tikra žudymo mašina, kuri sugeba bare su pieštuku nužudyti tris smogikus ar stoti akis į akį su ginkluota armija ir išeiti gyvas. Visa tai jis daro labai preciziškai, todėl kiekvienas jo pasirodymas ekrane užgniaužia kvapą, sukelia epiškumo jausmą. Tiesiog neįmanoma nesimpatizuoti šiam charizmatiškam veikėjui, kuris pavergė milijonus veiksmo filmų gerbėjų dar 2014 metais, kai bandė atkeršyti už nužudytą šuniuką.
Kiti filme pasirodę personažai taip pat pradžiugina. Apie juos negaliu daug šnekėti, nes tai būtų akivaizdus „spoileris“, bet kiekvienas iš jų suteikė Džonui pagrindo vystyti savo keršto planą. Pagrindinis blogietis Zero taip pat tapo savotišku filmo koziriu. Dvikova su juo buvo vienu iš ryškiausių visos trilogijos elementų. O ką jau kalbėti apie žavią Sofija, kuri suteikė savito šarmo trečiajam „John Wick“ aktui.
Veiksmas čia liejasi laisvai, todėl neįmanoma bent akimirkai atsivėpti nuo to reginio, kurį mums pateikė režisierius Chadas Stahelskis. Be beprotiškų gaudynių, įtemptų herojų dvikovų, meistriškų susišaudymų ir neregėto smurto proveržio, filmo kūrėjai mus palepina taikliu humoru, kurį mano nuomone, visgi labiau supras didžiausi ankstesnių dalių gerbėjai, o ne eiliniai žiūrovai, atėję pasimėgauti veiksmo scenomis. Todėl, jeigu salėje kažkas pasijuoks, o jūs to nesuprasite, nepeikite tų žmonių. Greičiausiai jie pagavo užslėptą juokelį.
Didžiuliu pliusu yra dar ir tai, jog filmo kūrėjai pasistengė visą dėmesį sukoncentruoti ne vien į Džono Viko misiją, bet ir į jį supantį pasaulį. Filme buvo atskleistos naujos lokacijos ir dar kruopščiau buvo pateiktas paslaptingas žudikų pasaulis, kuriame vyrauja savitos taisyklės bei valdymo hierarchija.
Ir, minusas... Kaip jau aukščiau buvau užsiminęs, filmas turi labai didelį riebų minusą – trukmę. Man 130 minučių tokio tobulo reginio yra per mažai, todėl nuliūdau, kad filmas taip greitai pasibaigė, nes norėjosi pasimėgauti šiuo šou, bent dar kokias tris valandas. Tikiuosi, kad ruošiamas serialas „Kontinentalis“ užpildys šią spragą, nes atsisveikinti su Džono Viko istorija man nesinori. O jeigu rimtai, tai filmas nei vienai sekundei neprailgo. Viskas čia buvo surežisuota ir atlikta labai preciziškai, todėl gauta pramoga šio filmo peržiūroje užsiliks mano atmintyje dar ilgai.
Reziumuojant – jeigu patinka veiksmo filmai, jeigu patinka „John Wick“ ankstesnės dalys, jeigu mėgstame brutalius vaizdus ir nesate silpnų nervų žiūrovas, privalote pamatyti šią juostą kino salėje. Tokių veiksmo filmų nėra daug, todėl nepraleiskite progos jį deramai įvertinti kine. Visgi, tai ne vien kultinės trilogijos pabaiga, bet ir geriausia dalis iš visų trijų. Ji idealiai užbaigė šį įtemptą pasakojimą. Ir, aišku, kalbu apie šio trijų aktų pasakojimo pabaigą, o ne frančizės finalą. Nes su tokiu potencialu, kokį mes pamatėme šioje juostoje, kūrėjai gali manevruoti dar labai ilgai, kol mums nebus atskleistos visos paslaptys, susijusios su šiuo paslaptingu žudikų pasauliu.
Techninė juostos pusė
Didžiausiu visų trijų „John Wick“ filmų privalumu aišku tampa jo techniniai niuansai ir pats veiksmo pateikimas dėka įvairiausių kino kūrėjų manevrų. Ir šis filmas savo kokybe pralenkia ankstesnes dvi juostas. Pirmiausia – operatoriaus darbas čia atrodė taip stebuklingai, jog mes ne tik galėjome labai įtemptai stebėti kiekvieną rodomą filmo sceną, bet dar ir pasijusti lyg būtume viso veiksmo epicentre. Vien dėl to, jaučiau baimę, kad kažkas neiššoktų iš šono ir nesukapotų manęs, kol mėgaujuosi peržiūra. Antra – meninis filmo apipavidalinimas ir produkcijos dizainas. Juosta yra stilinga ne vien dėl įdomiai nufilmuotų scenų, bet ir pasaulio, kuriame gyvena filmo personažai. O šį pasaulį, aišku, sudarė visokiausios dekoracijos, įdomios lokacijos, personažų kostiumai ir šukuosenos bei aišku grimas, kuris čia toks tikroviškas, jog jautresniam žiūrovui tiesiog gali pasidaryti bloga nuo rodomų vaizdų.
Be abejo, pliusais tampa ir dinamiškai į rodomas veiksmo scenas įterptas garso takelis, kuris suteikė tiek daug įtampos peržiūros metu, jog sunku buvo ramiai išsėdėti vietoje stebint visą šią beprotybę ekrane. O koks čia puikus montažas... Veiksmo scenos filme pakankamai ilgos, bet jos pateiktos mums tokiu būdu, lyg atrodytų, jog jos buvo nufilmuotos iš vieno karto be jokios montažo pagalbos. Garso montažas tobulas. Tiesiog šį filmą reikia žiūrėti kine, kad būtų galima pajusti visą jo galią. Vien garsas suteikia neišdildomą įspūdį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Keanu Reevesas turi dėkoti Chadui Stahelskiui, jog jis 2014 metais atgaivino jo karjerą pakviesdamas suvaidinti jau kultiniu tapusį Džoną Viką. Ir nors Keanu Reevesas dažniausiai pasižymėjo pakankamai savotiška ir monotoniška vaidyba, šiam amplua jis tiko puikiai. Visuose filmuose jis buvo fantastiškas ne vien pateikiant Džono Viko psichologinį portretą, bet dar ir atlikdamas visus sunkiausius kaskadinius triukus. Pasiruošimas šiai rolei buvo lygus „Matricos“ trilogijos treniruotėms, todėl vien už tai didelis pliusas penkiasdešimtmečiui aktoriui, kurio fizinės formos gali pavydėti bet kuris jaunas žmogus.
Puikų antraplanį vaidmenį sukūrė ir Halle Berry, kuri pastaraisiais metais ne itin dažnai mus lepina savo vaidmenimis kine. „Oskaro“ laureatė kaip ir Keanu Reevesas taip pat buvo puikiai paruošta fiziškai, todėl stebėti jų duetą ekrane buvo vienas didelis malonumas. Džiugu buvo matyt ir Marką Dacascosą. Jis pagaliau trumpam išlipo iš B kategorijos veiksmo filmiūkščių. Manyčiau, kad tai gali teigiamai atsiliepti jo tolimesnei karjerai. Tačiau svarbiausia, jog šiame filme jam teko garbė stoti akis į akį su Keanu Reevesu ir užkurti jam tikrą pirtį.
Kiti aktoriai kaip Ianas McShane‘as, Lance‘as Reddickas ir Laurence‘as Fishburne‘as neatsiliko nuo pagrindinio trejeto ir pakankamai gerai suvaidino savo jau anksčiau matytus personažus.
Verdiktas
„John Wick 3“ – idealiai užbaigta penkerius metus gvildenama istorija, kurios trečioji ir finalinė dalis savo kokybe ne tik pralenkia pirmtaką, bet ir nurungia nepriekaištingą antrąjį filmą.
Beprotiškai atrodantis veiksmas, kraujo klanai, stilingai pateiktas smurtas, kuriam pavydėtų pats Quentinas Tarantino, ir aišku didžiulė pagrindinio aktoriaus Keanu Reeveso charizma – tai tik maža dalis tų pliusų, kurie padaro šį filmą ne tik tokiu įsimintinu reginiu, bet ir vienu iš geriausių XXI amžiaus susišaudymų temos kino projektų.