Apie ką mes čia…
Bandantis pasprukti nuo persekiotojų, sužeistas transformeris Kamanė randa ramybę niekam tikusių automobilių sąvartyne. Tačiau neilgam. Jį randa vietinė mergina Čarlė, kuri kaip ir jis negali rasti vietos po saule. Susidraugavę, Kamanė ir Čarlė leidžiasi į nuotykį, nuo kurio gali priklausyti visos žmonijos likimas.
Kūrinio turinys
Virš dešimties metų vystoma „Transformerių“ frančizė prieš metus priėjo prie bedugnės krašto su penktuoju filmu, kurį režisavo Michaelas Bay‘us. Filmas ne tik buvo blogas savo pastatymu, jis dar ir buvo finansiškai nuostolingas, dėl ko studija „Paramount“ nusprendė iš naujo perkrauti šią istoriją. Ir pirmuoju naujosios frančizės projektu gali tapti solinis filmas „Kamanė“. Aišku, neoficialiai, nes šis filmas kaip ne kaip turi nemažai bendro su jau sukurtais filmais.
Asmeniškai esu didelis „Transformerių“ gerbėjas nuo vaikystės. Man patiko 1986 metų animacinis filmas, visokiausi serialai, kuriuos rodydavo grįžus iš mokyklos, bei žinoma, palikti po eglute žaislai. Todėl buvau be galo laimingas, kai 2007 metais pasirodė pirmoji pilnametražio vaidybinio „Transformerių“ filmo dalis. Filmas buvo toks nerealus, jog po peržiūros nulėkiau ir nusipirkau bilietą sekančiam seansui. Gaila, kad to paties negaliu pasakyti apie kitus filmus, kurie buvo arba vidutiniai, arba labai blogi.
Taip, man ne vien specialieji efektai ir sprogimai yra svarbūs net ir žiūrint tokio pobūdžio juostas kaip „Transformeriai“. Mane dar turi sužavėti ir pačios istorijos, kurios turėtų įtraukti į rodomą pasaulį. Ir tuo pasigirti galėjo jau mano paminėtas pirmtakas, kuriame buvo visko po truputį – sklandžiai vystoma siužetinė linija, geras humoras, puikus veiksmas, kokybiška techninė pusė ir talentingi aktoriai. Kiti frančizės filmai pasiūlė tik beribį chaosą.
Todėl atsižvelgus į niekingus du paskutinius „Transformerių“ filmus, buvau labai skeptiškai nusiteikęs eidamas žiūrėti „Kamanės“. Prie tokio pesimistiško nusiteikimo prisidėjo dar ir labai neišvaizdi filmo reklaminė kampanija, kuri net nebandė parduoti savo produkto, kaip tai buvo daroma anksčiau. Tiesiog iš šono atrodė, jog studijai būtų visiškai nusispjaut ant šio filmo, nes buvo akivaizdu viena – „Transformerių“ era praėjo, patyrus finansinį fiasko su penktąja dalimi.
Ir, mano didelei nuostabai, „Kamanė“ – tai ne tik nuostabus nuotykių filmas, tai antras pagal gerumą „Transformerių“ filmas, kuris gali drąsiai lygiuotis net su 1986 metais pasirodžiusiu animaciniu projektu. Michaelui Bay‘ui tiesiog turėtų būti gėda, kad žiūrovai dėl blogos jo režisuotų paskutinių filmų reputacijos gali praleisti pro pirštus šį itin kokybišką projektą.
O kokybišku jis yra dėl to, jog tai yra pakankamai šilta, sklandžiai ir įdomiai papasakota istorija, kurioje svarbiausiu akcentu tampa besąlygiška draugystė tarp ateivio ir žmogaus. Kažką primena? Taip, primena kultinį 1982 metų nuotykių filmą „Ateivis“, kuris savo pateikimu yra labai giminingas šiam režisieriaus Traviso Knighto projektui. Bet tai neturėtų stebinti, nes vienu iš filmo prodiuserių yra pats Stevenas Spielbergas, kuriam ir turime būti dėkingi už padėtus pamatus šiuolaikinei populiariajai kultūrai.
Šis filmas dar tampa ir puikiu įrodymu, jog 80-ųjų era iš naujo atgimsta kine, muzikoje ir madoje. Todėl kaip ir su filmu „Tas“ ar serialu „Keisti dalykai“, šičia irgi galime pasinerti į tuos nostalgiškus laikus, kai žmonėms nerūpėjo nei kompiuteriai, nei mobilieji, nei sausas bendravimas socialiniuose tinkluose, o buvo svarbūs draugai, veiksmas žaidimų aukštelėse, lavinantys hobiai ir gyvas bendravimas. Nesakau, kad to ir dabar nėra, bet dauguma žmonių yra tiesiog paskendę virtualioje erdvėje ir nepastebi to, kas dedasi aplinkui.
Kalbant apie siužetą, tai istorija apie savęs negalinčią rasti paauglę ir besislapstantį ateivį yra esminiu šios istorijos varikliu, kurios fone dar ir vyksta du karai – vienas gimtojoje Kamanės planetoje Kibertrone, o kitas – Žemėje, į kurią kėsinasi priešiškai nusiteikę Deseptikonai. Aš iki šiol negaliu patikėti, kad pagaliau mes išvydome tą karą, apie kurį taip dažnai kalbėjo Optimas Praimas ankstesniuose serijos filmuose. Daugiau detalių atskleisti negaliu, nes tai būtų nesąžininga jūsų atžvilgiu. Pasakysiu tik tiek, jog čia pagaliau mes gausime atsakymus į kai kuriuos itin svarbius klausimus, kuriuos sau uždavėme žiūrėdami pirmąjį filmą.
Pagrindinių herojų filme trys – transformeris Kamanė, kuris sužavi savo ryškiu pateikimu dar labiau nei bet kuriame Michaelo Bay‘aus režisuotame filme, septyniolikmetė Čarlė, kuri iš pirmo žvilgsnio yra labai panaši į pabėgėlį robotą, ir vienas iš pagrindinių juostos antagonistų (jeigu jį taip galima pavadinti) agentas Bernsas gavęs įrodymus sučiupti Kamanę. Kiekvienas iš jų susidoroja su savo patikėtomis funkcijomis puikiausiu būdu. Taip pat visi šie personažai filmo eigoje atsiskleidžia iš dar nematytų perspektyvų, todėl stebėti jų veiksmus yra dar maloniau. Ir svarbiausia – jie nėra idiotai, kaip dviejuose paskutiniuose „Transformerių“ filmuose.
Veiksmu irgi negalima skųstis. Jis čia pakankamai judrus ir visapusiškai įtraukiantis į rodomas scenas. Batalijų epizodai geri, gaudynės laiko įtampoje, o susišaudymai ir sprogimai priduoda reikiamo šarmo visumai. Be to, juostoje yra nemažai humoro scenų, dėl kurių irgi galima padėkoti scenaristams ir režisieriui, jog jie sąmoningai jas įterpė tarp nesiliaujančio veiksmo. Ir tai viskas dėl to, kad mes galėtume bent akimirkai atsikvėpti nuo iš ekrano sklindančio kietumo.
Apibendrinant, filmas man paliko labai gerą įspūdį. Tai mano nuomone geriausias per dešimt metų pasirodęs „Transformerių“ filmas ir vienas geriausių 2018-ųjų fantastinių kino projektų, kuris leidžia kino salėje patirti kupiną nostalgijos pramogą. Pramogą, kurios apart pirmosios dalies mums nenorėjo suteikti Holivudo sprogimų guru Michaelas Bay‘us. Tikiuosi, jeigu ši frančizė bus tęsiama, tai be jo, nes kitaip mūsų lauks dar vienas niekam tikęs „Išnykimo amžius“.
Techninė juostos pusė
Pagaliau „Transformerių“ filme nėra tų kartoninių specialiųjų efektų, kuriais mus šėrė dešimt metų. Nesakau, kad jie blogi, tačiau su kiekviena nauja dalimi jie nesikeitė. Čia jau kitas reikalas. Trimatė erdvė taip pat tiko šiai juostai, todėl skųstis sodriai atrodančiais vaizdais netenka.
Muzika dinamiška ir suteikianti labai smagų pojūtį kino salėje. Viskas dėl tokių muzikinių kūrinių kaip A-HA „Take On Me“, The Smiths „Girlfiend in a Coma“, Sam Cookie „Unchained Melody“, Sammy Hagar „I Can‘t Drive 55“ ir kt. Po peržiūros net užsinorėjau įsigyti šio filmo oficialų garso takelį, nes jis tikrai labai vežantis.
Geras emocijas sukėlė ir kameros darbas, už kurį buvo atsakingas Enrique Chedakas, anksčiau dirbęs prie „Liepsnojančio horizonto“, „127 valandų“, „28 savaičių po..“ ir kitų žymių juostų. Operatorius pasistengė kuo įmanoma kruopščiau apčiuopti visas veiksmo scenas, kad mes, žiūrovai, galėtume jų metu pasijusti lyg patys būtume kovos lauke.
Garas ir vaizdas sumontuoti labai preciziškai. Nei vienas šių techninės filmo pusės aspektų nenuvylė.
Aktorių kolektyvinis darbas
„Oskarui“ už nuostabų pasirodymą filme „Tikras išbandymas“ nominuota talentinga aktorė ir dainininkė Hailee Steinfeld susidorojo su savo role tiesiog nepriekaištingai. Su visa pagarba Shia LaBeoufui, ši mergina perspjovė jį savo vaidybiniais sugebėjimai bandant prisijaukinti Kamanę.
Antrame plane didžiausias dėmesys buvo prikaustytas Johnui Cenai, kuriam teko vaidinti kietą agentą Bernsą. Sakau, teko vaidinti? Na, Johnas iš prigimties yra kietas, tai galima teigti, jog jis filme vaidino pats save. O tai jam sekėsi išties puikiai.
Kiti aktoriai, kurie daugiau ar mažiau prisidėjo prie šio filmo, buvo Dylanas O‘Brienas, įgarsinęs pagrindinį šio filmo transformerį Kamanę, vėl Optimui Praimui savo balsą paskolinęs Peteris Cullenas, agento Pauelo vaidmenį atlikęs Johnas Ortizas ir Memą įkūnijęs Jorge‘as Lendeborgas jaunesnysis. Nei vienam iš jų aš priekaištų neturiu. Tvarkinga ir gera vaidyba bei puikus Dylano darbas įgarsinant Kamanę.
Verdiktas
„Kamanė“ – neįtikėtinai šviesi akimirka „Transformerių“ frančizėje, kurią prieš metus beveik pribaigė Michael‘as Bay‘us. Ši juosta ne tik yra efektingai atrodanti visos anksčiau pristatytos istorijos pradžia, bet dar ir tokiu kino projektu, kuris dėka gražiai sudėliotos siužetinės linijos, išdirbtų herojų, rodomo laikotarpio bei akis džiuginančių specialiųjų efektų sukelia pačias šilčiausias ir nostalgija praeičiai alsuojančias emocijas.