Režisierius iš studijos „Warner Bros.“ gavo puikią galimybę išbandyti save ne tik prie dešimtis milijonų dolerių kainuojančios holivudinės produkcijos, bet ir tuo pačiu į kino ekranus perkelti vieną populiariausių kompiuterinių žaidimų „Kapų plėšikė“, kurio 2003 metais pasirodžiusi paskutinė adaptacija nuvylė tiek žaidimo gerbėjus, tiek ir kino profesionalus.
Apie ką mes čia...
Dirbanti paprasta kurjere, Lara gauna kvietimą atvykti į jos tėvui priklausančią įmonę, kur jai reikės pasirašyti reikiamus dokumentus dėl jos paslaptingai prieš septynerius metus dingusio tėvo mirties. Tačiau, atvykusi į vietą, mergina iš šeimos advokato gauna paslaptingą siuntą, kuri ją nuveda į slaptą dirbtuvę.
Mergina net nenutuokia, jog peržengus šios patalpos durų slenkstį, jos gyvenimas pasikeis amžiams...
Kūrinio turinys
Į idėją kino ekranuose atgaivinti kultinį kompiuterinį „Kapų plėšikės“ žaidimą, žiūrėjau itin neigiamai. Gal dėl to, jog dažniausiai kompiuterinių žaidimų ekranizacijos būna sausos ir savo pateikimu beveik neatitinka originalios idėjos, o gal ir dėl to, jog pirmieji du filmai apie Laros Kroft nuotykius atrodė tiesiog absurdiškai ir pigiai.
Todėl, skeptiškai nusiteikęs, laukiau pirmojo anonso, kuris turėjo bent jau atverti akis į studijos „Warner Bros.“ sumanytą pirmąją trilogijos dalį. Ir taip, čia yra tiesa. Studija dar iki filmo pasirodymo kino teatruose suplanavo istorijos pratęsimą. Bet, ne apie tai čia dabar kalbama.
Taigi sulaukus pirmojo anonso, pakraupau, nes viskas atrodė taip keistai ir nepatraukliai, jog buvo galima tikėtis dar vienos prastos žaidimais paremtos adaptacijos. Ir tada, po dar kelerių mėnesių, studija išleido antrąjį reklaminį klipą, kurio fone nuostabiai buvo pritaikyta kadaise labai populiarios moterų grupės „Destiny‘s Child“ daina „Survivor“. Tai mane papirko.
Iš karto noriu perspėti tuos žmones, kurie tikisi panašaus filmo kaip tie, kuriuose pagrindinį vaidmenį atliko Angelina Jolie. Tai ne toks kinas. Tai yra grubus, kažkiek brutalus, tikroviškas ir, kas labiausiai nustebino, itin gerai prie paskutinių „Kapų plėšikės“ žaidimų priartintas kino projektas, kuriame, deja, nebus demonstruojama didelė pagrindinio personažo krūtinė ir jo labai aptemti šortukai.
Būtent tikrovės jausmas sugebėjo mane įtikinti, jog prie šio filmo buvo dirbta išties ilgai.
Nesakau, jog čia nėra jokių siužetinių klaidų ir jog tai visu šimtu procentu natūraliai atrodantis Laros Kroft nuotykis. Tikrai ne. Bet tai yra filmas apie paprastą žmogų, kuris gali kentėti, kuriam bėga kraujas ir kuris kartais pasiduoda. Visgi šioje juostoje Lara pateikiama ne kaip supermoteris, kuriai nė motais, jog į ją šaudo ištisa minia banditų, bet tiesiog jautri ir už save gebanti pastovėti mergina.
Toks pakankamai įtikinantis Laros Kroft pristatymas man padarė gerą įspūdį ir kaip žaidimą žaidusiam žmogui, ir kaip nuotykių žanro kine gerbėjui. Bet kiti veikėjai, deja, nespinduliavo tokia pat charizma, kaip ji. Ypač nepatiko pagrindinis blogietis, kuris buvo surinktas iš visų įmanomų kino blogiečiui priklausančių klišių. Vos tik kelios scenos su juo atrodė gerai, bet visumoje, tai visiškai neišvystytas ir savo motyvais nelabai įdomus personažas, kuris daug kartų kartojo apie pagrindinę priežastį, kuri stumia jį daryti blogus darbus. Nė akimirkai nepatikėjau juo nuoširdumu.
Pagrindinės herojės tėtis irgi iki galo nebuvo pakankamai atsiskleidęs. Tai labai paslaptingas vyras, kuriam pavyko tik vienoje pasiaukojimo scenoje parodyti savo didžiulę meilę dukrai. Nebijokite, tai nėra joks „spoileris“. Kas pasižiūrės filmą, supras apie kokį pasiaukojimą kalbu.
Tiesa, atsižvelgus į bendrą vaizdą, jo santykis su dukra irgi pernelyg miglotas ir neįtikinantis, nors visos juostos metu akivaizdžiai matėsi, jog kūrėjai labai bandė iš to daryti vos ne pagrindinį siužetinės linijos akcentą, kuris galiausiai pastūmėjo Larą į jos pirmąjį nuotykį.
Apie kitus antraplanius herojus nepasakosiu, bet vienas iš jų yra labai nuspėjamas. Čia jau užsiminiau apie patį didžiausią šios būsimos trilogijos antagonistą. Manau ir patys iš karto suprasite, kas čia yra tikra velnio sėkla.
Pati istorija man pasirodė įdomi, nors ji yra pernelyg greitai vystoma, kas tam tikrais momentais erzina. Žiūrint nuotykių filmus apie senovės civilizacijas, prakeiksmus, įvairiausias šventyklas ir mįslingų paslapčių narpliojimą, norisi, kad visa tai būtų pateikta atsakingai ir taip pat kruopščiai. Ir čia to buvo galima pasigesti, nes didesnė filmo dalis išvis neturi nieko bendro su mitinio artefakto paieškomis.
Tik pačiame filmo gale atveriamas tiesos šydas į tai, ko ieško pagrindinis blogietis. O tai išties nustebina. Žinot, tikrai nesitikėjau, bet filmo kūrėjai pradžiugino savo labai logišku sprendimu pristatyti kitokio pobūdžio blogio įsikūnijimą, nei mes galėjome įsivaizduoti. Tai ne ta nesąmoninga dviejų „Kapų plėšikės“ dalių istorija, kurioje su žiburiu nerasi tikrovės jausmo.
Veiksmo daug ir jis yra įvairus. Bet, kas svarbiausia, viskas, kas šiame filme yra rodoma, atitinka žaidimo principą. Kai kurios filmo scenos tobulai atvaizdavo tas Laros Kroft galimybes, kurias žaidėjai galėjo išbandyti žaidžiant bet kurį, seną ar naują serijos žaidimą. Malonu ir tai, jog šios scenos ekrane buvo labai gyvos ir visą filmo rodymo laiką laikantys įtampoje. Todėl filmas toks žvalus ir visiškai nenuobodus.
Manau, ir taip daug čia pasakiau, todėl užbaigdamas noriu pasakyti, jog tai yra viena geriausių kompiuterinių žaidimų ekranizacijų, geriausias filmas apie Laros Kroft nuotykius, o taip pat vienas smagesnių nuotykių žanro filmų, kurį su malonumu galima pasižiūrėti dar ne vieną kartą.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai filme kokybiški, todėl ne taip ir dažnai galima pastebėti scenas, kuriose buvo panaudotas CGI. Vizualiai patrauklūs yra ir herojų kostiumai, o ypatingai žavėjo puikus įvaizdis, kuris buvo suteiktas Larai Kroft. Dėl dekoracijų ir mažyčių detalių irgi nėra priekaištų. Tačiau trimatė erdvė filmui nereikalinga. Žiūrėdamas šią juostą nemačiau nė vienos scenos, kurioje bent jau sekundei būtų galima pajusti 3D efektą. Tik vaizdas buvo labiau užtamsintas, ne toks ryškus, kaip žiūrint filmus paprastame formate.
Muzikinė dalis suteikė filmui pakankamai neblogą nuotykių žanro juostoms būdingą atmosferą. Kompozicijos laikė įtampoje bei leido pajusti šiokį tokį epiškumą, kuris kartais sklido bežiūrint į pagrindinės herojės pastangas nukauti blogiečius. Gaila tik, jog „Survivor“ dainos filme taip ir neišgirstame.
Stipriu koziriu tampa labai taikliai panaudota kamera. Jeigu filmo pradžioje, tai drebantis vaizdas, lyg žiūrėtum kokį nors trilerį apie Džeisono Borno kovą su valdžia, tai juostai įpusėjus viskas pateikiama iš trečiojo asmens perspektyvos, taip, kaip ir žaidimuose. Kai kuriose scenose atrodė, jog mes valdome Laros personažą ir dėl to ji darė visus nutrūktgalviškus triukus, nes buvo atitinkamu momentu surenkama tam tikra veiksmų kombinacija.
Vaizdo montažas nelygus. Kai kur scenos atrodo labai sklandžiai, o kai kur tenka šokinėti nuo vieno kadro prie kito ir taip keletą minučių iš eilės. Juokinga, jog tai buvo daroma pokalbių scenų metu. Garso montažas – stiprus. Ypatingai dėl įtraukiančių veiksmo scenų su parkuro elementais ir gražių susišaudymų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viena geriausių savo kartos aktorių, JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą už filmą „Danų mergina“ pelniusi Alicia Vikander, tiesiog tobulai įkūnijo Laros Kroft personažą. Būtent tokiu veikėju aš ją įsivaizdavau po to, kai buvau perėjęs 2013 metais išleistą „Kapų plėšikės“ žaidimą. Bet ne tik gera vaidyba ir taiklus aktorės įvaizdis čia nustebino, o jos atsidavimas rolei per fizinį pasiruošimą. Man sunku buvo patikėti, jog ji taip pasikeitė. Vien dėl to ji verta pagarbos.
Aktorius Dominicas Westas atlikęs lordo Krofto rolę irgi žiūrėjosi neblogai, nors jo personažas nebuvo toks įdomus ir patrauklus, kaip to norėtųsi. Taip pozityvius personažus filme suvaidino ir kiti puikūs aktoriai kaip Derekas Jacobi, Danielis Wu ir Kristin Scott Thomas. Ir nors jie atliko tik epizodinius vaidmenis, į juos buvo malonu žiūrėti.
O dabar prie blogiausio. Filme visiškai nepasiteisino itin talentingo aktoriaus Waltono Gogginso pasirinkimas pagrindiniam antagonistui Matiasui Vogeliui. Tiesiog čia buvo ne jo rolė. Viso filmo metu jis bandė atrodyti kaip žiaurus ir negailestingas priešininkas, bet galiausiai jis tiesiog nepateisino lūkesčių. Dar prie to prisidėjo ir labai klišinis jo vaidinamo herojaus paveikslas, kuris niekuo neišsiskyrė nuo šimtų kitų panašių blogiečių.
Verdiktas
„Kapų plėšikė Lara Kroft“ – be jokių abejonių, tai yra viena geriausių ir taikliausių kompiuterinių žaidimų ekranizacijų bei taip pat visai smagus ir ganėtinai ilgą laiką įtampoje laikantis nuotykių filmas, kuriame be išvaizdžios techninės pusės, savo nuostabius fizinius duomenis ir aktorinį talentą visapusiškai pademonstravo „Oskarinė“ Alicia Vikander.
Filmo anonsas: