Apie ką mes čia…
Pirmoje XVI amžiaus pusėje Anglija yra valdoma tironiško ir jau gyvenimo saulėlydžio belaukiančio Henriko VIII-ojo, kuris nusprendžia vesti šeštą kartą. Jo išrinktąja tampa jauna, bet jau dukart našle tapusi Kotryna Par. Ji puikiai žino, kokiu žmogumi yra karalius ir kas nutiko su jo ankstesnėmis žmonomis, tačiau norėdama šiek tiek pakeisti Angliją bei joje nusistovėjusias viduramžių dogmas, ji prisiima tokią riziką.
Kūrinio turinys
Kaip ir kiekvienas istorinius filmus dievinantis žmogus, laukiau ir šios naujos Karimo Ainouzo juostos, kuri patraukė mano dėmesį vien dėl savo išties įdomios temos. O tema išties įdomi, nes Henriko VIII-ojo valdoma Anglija jau ne vieną kartą tapo filmų bei serialų įkvėpimu. Vienu iš žymiausių ir mano nuomone geriausiu šią temą apčiuopusių projektų, yra 2007 metais pasirodęs iš keturių sezonų susidedantis serialas „Tiudorų dinastija“, o jeigu kalbėti apie filmus, tai be jokių abejonių, iškiliausiu yra laikomas 1966 metų „Žmogus visiems laikams“.
Tad panašaus istorinio kruopštumo tikėjausi ir iš „Karalienės žaidimo“, bet, deja, jo čia pasigedau. Tiksliau, filmas leidžia pasinerti į intrigų kupinus Henriko VIII-ojo dvaro užkulisius, leidžia iš šiek tiek hiperbolizuotos perspektyvos pamatyti monarcho paskutinius gyvenimo metus ir leidžia pajusti vėlyvųjų viduramžių atmosferą, bet jeigu kalbėsime apie faktus ir istorinį tikslumą, tai juosta šiame plane turi nemažai problemų. Dėl ko raginu šį filmą žiūrėti tiesiog kaip kostiuminę dramą su teatrališkai atrodančiais siužetiniais sprendimais, bet ne kaip į istoriniu tikslumu alsuojantį kūrinį.
Filme taip pat yra apčiuoptos tam tikros su rodomu ekrane laikotarpiu nieko bendro neturinčios temos, kurių dėka filmo kūrėjai tiesiog bandė dirbtinai sukurti įtampą, kad filmas atrodytų žymiai dramatiškiau ir tuo pačiu efektingiau. Gavosi visai pakenčiamai, bet ne taip įtikinamai, kaip galėjo būti. Be to, kai kurios feminizmu persmelktos filmo vietos numuša bet kokią autentiką, bet kartu jos sugeba pabrėžti visas XVI amžiaus Anglijoje vyraujančias socialines bėdas, kuriomis šiuolaikinis progresyvus žmogus tiesiog pasišlykštėtų.
Užtat pagirti noriu personažus. Nors Henrikas VIII-asis ir buvo pateiktas hiperbolizuotai bei iš dalies karikatūriškai, jis filme tapo vienu iš ryškiausių veikėjų, kuriam nuoširdžiai visos peržiūros metu jaučiau antipatiją. Tiesa, nepasakyčiau, kad labai jau susižavėjau Kotryna Par, bet jos pateikimas šioje konkrečioje istorijoje buvo pakankamai gilus ir priverčiantis susimąstyti apie nepavydėtiną tų laikų moterų vaidmenį patriarchalinėje visuomenėje. Smagu dar ir tai, jog tarp šių mano paminėtų veikėjų buvo jaučiama ir keistai negatyvi chemija, be kurios juostos dramaturgija tikriausiai subyrėtų į šipulius.
Apibendrinant, gavosi toks žiūroviškas, bet ne itin istoriškai taiklus pasakojimas, kuris turi kažkiek privalumų, bet ir nemažai minusų, dėl ko rekomenduoti jį galėčiau nebent ištikimiems žanro gerbėjams.
Techninė juostos pusė
Kaip kostiuminė drama, filmas atrodo išties prašmatniai, todėl smagu, kad tiek dekoracijos, tiek kostiumai, tiek grimas, tiek ir šukuosenos bandė atitikti rodomą ekrane laikotarpį, nors ir ne visur buvo į tai tiksliai atsižvelgta. Tačiau visumoje, meninis apipavidalinimas sugeba pakerėti, o produkcijos dizainas net ir kai kur gali nustebinti žanro mėgėjus.
Kameros darbas kai kuriuose filmo epizoduose man pasirodė šiek tiek chaotiškas, bet ne erzinančiai, kaip tas dažnai būna kituose projektuose, kuriuose operatoriai norėdami pagyvinti ekrane veiksmą, imasi tokių manevrų. Vaizdo montažas vientisas, bet neužtęstas, dėl ko scenos neatrodo nuobodžiai. Na, o garso takelis tai standartinis tokio tipo projektams, kuris išties neblogai pagyvino bendrą šios istorijos atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutinį kartą „Oskaro“ laureatė Alicia Vikander pamalonino mus savo pasirodymu didžiajame ekrane 2021 metais filme „Žaliasis riteris“, tad smagu vėl ją pamatyti šiek tiek panašiame amplua. Visgi kostiuminės istorinės dramos jai puikiai tinka, nes ji jose jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Ką Alicia dar kartą pademonstruoja įkūnydama karalienę Kotryną Par.
Užtat kas labiausiai mane nustebino, tai aišku Jude’o Law vaidmuo. Seniai nemačiau jo tokio atgrasiai nemalonaus ir kartu įtikinamai šiurpaus kaip čia. Ir nors jo išvaizda, sprendžiant iš turimų istorinių šaltinių, nebuvo tokia jau artima Henrikui VIII-ajam, aktoriui pavyko labai įtikinamai suvaidinti šį tironišką Anglijos monarchą.
Iš kitų aktorių, kurie man padarė didžiausią įspūdį, išskirčiau Eddie’į Marsaną, Samą Riley’į, Simoną Russelą Beale’ą ir Junią Rees.
Verdiktas
„Karalienės žaidimas“ – mažai ką bendro su tikra istorija turintis ir ne itin taikliai patį XVI amžiaus Anglijos laikotarpį perteikęs draminis pasakojimas, kuris kaip savotiška Henriko VIII-ojo ir jo paskutinės žmonos gyvenimo etapo interpretacija susižiūri išties neblogai. O aktorių vaidyba ir pati aplinka su prašmatniomis dekoracijomis fone bei akis džiuginančiais kostiumais suteikia šiai juostai dar ir šiokį tokį žavesį.