Ir dabar, šiek tiek atsižvelgęs į savo gerbėjų norus, Guy‘us Ritchie‘is kviečia į originaliai atrodančią, nutrūktgalvišką ir labai linksmą kelionę po viduramžius, kuriuose karaliauja chaosas, magija ir mirtis, o legendos bei mitai atgyja.
Apie ką mes čia
Nužudęs savo brolį, Anglijos karalių Uterį, į šalies sostą atsisėda piktavalis ir valdžios ištroškęs Vortiganas. Sėdamas baimę, jis užkariauja vis daugiau žemių, o jam pasipriešinti nedrįsta niekas. Tačiau, po daugelio metų, niekuo neypatingą dieną, visą Angliją sukrečia vienas nutikimas.
Niekam nežinomas vaikinas iš akmens ištraukia užkeiktą karaliaus Uterio kalaviją, kurio dėka galima nužudyti Vortiganą ir pagaliau atnešti karalystei ramybę. Ir to vaikino vardas – Artūras.
Kūrinio turinys
Turbūt kiekvienas yra girdėjęs legendą apie karalių Artūrą, jo magišką kalaviją Ekskaliburą ir apvaliojo stalo riterius. Šia tema yra parašyta nemažai knygų, sukurta televizinių serialų ir pilnametražių kino filmų, kuriuose savaip yra interpretuojama ši žymi legenda.
Skirtingos vizijos, ypač kine, leidžia dar labiau prisiartinti prie visokiausių teorijų apie karaliaus Artūro egzistavimą, todėl nenuostabu, jog didžiausios Holivudo studijos, kaskart sumanydamos filmą apie šią asmenybę, stengiasi pristatyti kažką naujo.
Mano nuomone, labiausiai pavykusiais filmais, paremtais legenda apie karalių Artūrą, yra keturios juostos – 1953 metų klasikinis pasakojimas „Apvaliojo stalo riteriai“, 1981 metais pasirodęs kultinis „Ekskaliburas“, 1995 metų filmas „Pirmasis riteris“ ir tikroviška 2004 metų režisieriaus Antoine Fuqua vizija „Karalius Artūras“. Ir dabar, po naujojo G. Ritchie‘io filmo peržiūros, galėčiau prie išvardintų ir originaliai atrodančių juostų priskirti filmą „Karalius Artūras: Kalavijo legenda“.
Ši istorija yra paremta tiek klasikinės legendos motyvais, tiek ir režisieriaus fantazijos vaisiumi, kas išties sudaro visai neblogą mišinį, o ir G. Ritchie‘io kūrybos gerbėjams neteks nuobodžiauti, nes visos juostos metu jaučiamas firminis kino kūrėjo braižas. Todėl ir pats filmas tampa visai puikiai atrodančia pramoga, iš kurios gali tikėtis bet ko.
Juosta susideda iš trijų etapų, kurie palaipsniui atskleidžia visą šios istorijos esmę ir pagrindinius įvykius, kuriuos žiūrovams režisierius pateikia jau pačioje filmo pradžioje, bet jų visiškai nepaaiškina. Pirmame etape matome patį Artūrą, kuris auga mūsų akyse ir tampa tuo, kuo nelabai galima didžiuotis. Tai nėra klasikinis Artūro portretas, tai yra niekingo vagišiaus, gyvenančio viešnamyje ir bandančio išlikti šiame žiauriame pasaulyje, atvaizdas.
Kitas etapas priklauso Ekskaliburui, kurio galią ir jėgą bando ištirti Artūras ir jį supantys žmonės. Trečiuoju ir finaliniu filmo etapu tampa Artūro savęs pažinimas, kovojant žūtbūtiniame mūšyje dėl Anglijos likimo.
Galiausiai, susijungusios į vientisą portretą, šios trys filmo dalys, kurias nuodugniai paaiškina režisierius, parodo esminę legendos pusę. Savo akimis mes matome klasikinį karaliaus gimimą, kuris nusipelno būti karaliumi dėl savo žygdarbių, o ne dėl to, jog šis titulas priklauso jam pagal įstatymą.
Vieninteliais minusais, kurie kažkiek gadina pilnavertę filmo peržiūrą, yra pernelyg chaotiškai atrodantis siužetas, kuris vystomas tiesiog per greitai bei neatskleisti herojai, dėl kurių likimų mes turėtume pergyventi.
Vienintelis Artūras ir Vortiganas, kurie sudaro rimčiausią herojų tandemą, verti dėmesio. Ant jų priešpriešos ir laikosi visa istorija, todėl bežiūrint į šiuos du personažus, visi kiti herojai nublanksta, jog pasibaigus filmui net neprisimeni jų vardų.
Užtat didžiuliu pliusu tampa itin magiškai atrodanti filmo pusė, kurios metu galime mėgautis puikiomis ir išties kvapą gniaužiančiomis mūšių scenomis ir stebėti išradingai atrodančius padarus, kurie papuošia bendrą filmo koncepciją.
Visgi režisierius nuo pat pradžių norėjo sukurti „fantasy“ stiliaus filmą, kuris būtų paremtas tiek klasikine legenda apie karalių Artūrą, tiek ir visiškai naujomis vizijomis apie šį personažą ir jį supantį pasaulį.
Humoras šiame filme taip pat yra pateikiamas laiku ir vietoje. Yra iš ko pasijuokti, ypatingai, jeigu kalba eina apie firminius režisieriaus greitus dialogus apie nieką, kuriuose figūruoja personažų lūpomis papasakotos istorijos.
Pasibaigus filmui, kurio paskutinė scena akivaizdžiai nurodo į tai, jog ateityje tikimasi sukurti naują frančizę, lieka labai malonus jausmas. Ir kas svarbiausia, jog šis daugiau nei dviejų valandų trukmės filmas nepabosta ir nė vienai akimirkai nepasidaro nuobodu sėdint kino salėje. Bet gerai pagalvojus galima teigti, jog tai ne ta juosta, kuri ateityje taps kultine kaip kiti Guy‘aus Ritchie‘io darbai.
Techninė filmo pusė
Jeigu šio filmo siužetinėje linijoje ir pačioje pasakojimo struktūroje buvo galima rasti minusų, techninėje dalyje jų tiesiog nėra.
Pradėkime nuo to, jog filmo specialieji efektai, įvynioti į trimatę erdvę, atrodo tiesiog pritrenkiančiai. Kiekviena scena pagardinta puikiomis dekoracijomis, labai moderniai atrodančiais kostiumais ir ne ką blogesniu grimu, o ką jau kalbėti apie vizualinius sprendimus, atliktus į pagalbą pasitelkiant „CGI“. Tai tikras saldainis akims.
Bet net ir ši nuostabiai atrodanti išorė negali prilygti nuo „Matricos“ laikų gal jau šiek tiek pabodusiam „slow-motion“ efektui. Patikėkite, tokio stilingo ir kvapą gniaužiančio „slow-motion“ nepamatysime net ir Zacko Snyderio vizualiniame šedevre „300“. Kiekvienas Artūro susidūrimas su priešininkais rankose laikant Ekskaliburą žavi epiškumu ir suteikia peržiūrai papildomos įtampos.
Be puikių specialiųjų efektų, filmo stipria puse tampa garso takelis. Bet čia nėra nieko nuostabaus. Kiekvienas G. Ritchie‘io filmas gali pasigirti originaliu ir labai įsimintinu garso takeliu. Kiekviena muzikinė kompozicija, kurią filmui parašė puikus ir dviems „Auksiniams gaubliams“ nominuotas kompozitorius Danielis Pembertonas, labai gerai pritaikyta prie rodomos scenos, jog ekrane vienu momentu padedant garso takeliui prasideda tikra veiksmo beprotybė.
Operatoriaus darbas irgi žavi akis. Taip žavi, jog ne tik, kad pasijauti įtrauktas į visą ekrane rodomą nuotykį, bet ir gali pasimėgauti didingai atrodančiais vaizdais, panoramomis ir išsižiojęs stebėti „slow-motion“ režimu vykstančias kovas. Jos nufilmuotos ne tik, kad labai išradingai, bet ir labai moderniai, stilingai.
Neblogą vaidmenį veiksmo scenų plane atliko garso montažas. Sustiprintas garsas tam tikrais momentais pagelbėjo greitai besirutuliojančioms veiksmo scenoms, sukurdamas epišką garsinį pavidalą. Vaizdo montažas ne taip gerai atrodo, ypač, kai istorija labai greitai šokinėja nuo vienos scenos prie kitos. Bet bendras filmo vaizdas tikrai neerzino. Matyt todėl, jog visas dėmesys buvo sutelktas į vizualinę dalį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie aktorius daug nesinori šnekėti, tik išskirti pagrindinius šios istorijos herojų atlikėjus, kurie ir sudarė pagrindinį pamatą bendram pasakojimui.
Artūro rolę atlikęs aktorius Charlie‘is Hunnamas su savo vaidmeniu susidorojo visai neblogai, nors ne taip stipriai, kaip šiais metais pasirodžiusioje nuotykių dramoje „Prarastasis miestas Z“. Aktorius pademonstravo įtikinamą vaidybą, pateikė įdomų, nors iki galo neatskleistą personažą ir, žinoma, pasipuikavo gera fizine forma. Viso to užteko, kad ekrane gimtų naujas karaliaus Artūro kino portretas.
Užtat kas išties suvaidino puikiai – tai Jude‘as Law. Vienas iš retų jo pasirodymų antagonisto vaidmenyje, tačiau tai toks nuožmaus ir visą pasaulį norinčio užvaldyti tirono portretas, kuris džiugino akis visos juostos metu. Gaila tik dėl vieno – šis herojus, kurį atliko Jude‘as Law, kaip ir Artūras, iki galo nebuvo atskleistas. Bet čia jau priekaištai scenarijaus autoriams.
Visi kiti aktoriai, kurie atliko lyg ir svarbius, bet labai pilkų ir tiesiog neįdomiai filme atrodančių personažų vaidmenis, pasirodė pakenčiamai. Žinoma, vaidybos prasme. Todėl tiek Djimonas Hounsou, Ericas Bana, Aidanas Gillenas, Astrid Berges-Frisbey ir Geoffas Bellas nepasišiukšlino. Taip pat labai smagu buvo trumpam pamatyti patį Davidą Beckhamą. Visgi jis geras režisieriaus draugas.
Verdiktas
„Karalius Artūras: Kalavijo legenda“ – stilingai ir itin išvaizdžiai atrodantis naujasis kultinio G. Ritchie‘io filmas, kuriame legenda apie Ekskaliburą ir Artūrą atgyja visiškai kitokiomis spalvomis nei buvo anksčiau. Filmas taip pat žavi savo trimate erdve, neblogai pateiktu nutrūktgalvišku veiksmu, kokybiškais specialiais efektais ir dekoracijomis, kurie dar ir grojant įsimintinam bei labai originaliai skambančiam garso takeliui į šoną nustumia pačią energingai atrodančią ir kartu chaotiškai pateiktą siužetinę liniją.
Filmo anonsas: