Apie ką mes čia…
Dažnai patirianti pykčio priepuolius, kovinga ir jokios atgailos neturinti Lindė privalo kontroliuoti savo būseną, kad neįvyktų kokia nors nelaimė. O tai leidžia padaryti specialiai sukonstruota elektrodų liemenė, kuri karts nuo karto pakrato Lindę tam, kad ji nusiramintų. Bet vieną dieną įvyksta kažkas siaubingo – net liemenė nesugeba sustabdyti moters įniršio, kuris yra nutaikytas į jos gyvenimą suniokojusius skriaudikus.
Kūrinio turinys
Vos prieš dvi savaites buvo aptartas feministinis veiksmo trileris „Parako kokteilis“. Šiandien jau turime antrąjį, kuris, deja, ženkliai nusileidžia mano paminėtam kino projektui. Kodėl? Nes tai visiškai neišvaizdus ir jokios įdomesnės idėjos nesugebantis pateikti pasakojimas, kuris dar ir kopijuoja kelis žinomus panašios temos filmus. O kalbu aš apie tokias juostas kaip 2014 metų Luco Bessono kino hitą „Liusi“, 2011 metais dienos šviesą išvydusį puikų Joe Wrighto sukurtą trilerį „Hana“ bei kietai ir efektingai įgyvendintą Davido Leitcho darbą „Atominė blondinė“.
Pats filmo siužetas prasideda tikrai žvaliai ir intriguojančiai, bet įvykus tam tikram incidentui, kuris ir tampa viso šios pasakojimo varikliu, filmas įgauna labai nuspėjamą pavidalą ir tiesiog nesugeba pasiūlyti nieko įdomaus, nepaisant elementaraus ir milijoną kartų tokio pobūdžio kine matyto keršto. Šis nuvalkiotas siužetinės linijos motyvas visiškai nesugeba sudominti. Ekrane viskas sudėliota taip nuobodžiai, jog net ir kovų scenos kartais pabosta, neturi jokio cinkelio.
Veikėjai juostoje irgi ne ką geresni. Pagrindinis personažas pačioje pradžioje atrodo įdomiai bei kažkiek paslaptingai, bet kai tik yra atskleidžiama jo tapatybė ir tai, kodėl jis yra toks, koks yra, pasidaro kažkiek graudu – jokio originalumo ar pastangų suteikti šiam personažui individualumo. Tačiau taip pat jis geriausias ir labiausiai atsiskleidęs šios istorijos herojus, kas nurodo, kokie nevykę yra kiti personažai. Apie juos neišsiplėsiu – nesinori išpasakoti kai kurių momentų, kurie tiesiog sugadintų Jums peržiūrą.
Veiksmo juostoje yra, bet jis toks nuobodus, kad einant link pabaigos galima snūstelėti. O ir kovų choreografija nekokia, todėl geriau peržiūrėti mano anksčiau paminėtus kino projektus, kuriuose muštynės atrodė išties kietai. Tiesa, kelios brutalios scenos sugebėjo pradžiuginti ir už jas pridėčiau atskirą pliusą. Apie kokias scenas kalbu? Viena iš jų vyksta pačioje pradžioje restorane – ji asmeniškai man labiausiai patiko.
Paminėjau, jog tai yra feministinio pobūdžio kinas. Dėl to vyrai, kaip dažniausiai būna tokiose juostose, pristatyti kaip visiški degeneratai ir liurbiai, kurie kėsinasi į moterų laisvę, negerbia jų ir vienaip ar kitaip nori išnaudoti. Ir jeigu tai būtų pateikta prasmingai, viskas būtų puiku, bet tokie momentai į filmą buvo įterpti todėl, kad tiesiog reikėjo kažkaip pateisinti feministinio kino vardą.
Tad apibendrinant galiu pasakyti, jog tokių filmų yra prikurta labai daug, todėl tikrai neprarasite nieko, jeigu jį apeisite ir pasirinksite kokį nors įdomesnį bei žiūroviškesnį darbą šia tema. Pavyzdžiui, dar kartą galite peržiūrėti „Atominę blondinę“ – tai suteiks jums žymiai daugiau įtampos nei naujas režisierės Tanya Wexler darbas.
Techninė juostos pusė
Pernelyg skųstis kaip ir negaliu, nes filmas iš savo vizualiosios pusės atrodo ganėtinai neblogai. Matome visai kokybišką meninį apipavidalinimą su įtikinamu grimu, akiai patraukliais kostiumais ir keistomis dekoracijomis priešaky, turime ir kelis puikius operatoriaus darbo pavyzdžius, kurie neleido visiškai užsnūsti seanso metu, o taip pat pastebime tvarkingą vaizdo ir garso montažą. Garso takelis irgi neblogas su kai kuriais muzikiniais kūriniais ir tam tikromis kompozicijomis. Vienaip ar kitaip, techniškai šis filmas tikrai neverčia kankintis. Bet kai turi visiškai neišvaizdų siužetą bei nuobodžiai vystomą istoriją, net ir geriausi audiovizualiniai sprendimai nesugebės išgelbėti juostos nuo fiasko.
Aktorių kolektyvinis darbas
Labai seniai kine matyta Kate Beckinsale (2016 metais penktame „Kitame pasaulyje“) ir vėl nusprendė išbandyti save veiksmo žanre. Galiu pasakyti, kad ekrane ji atrodė taip pat kietai kaip ir anksčiau. Vaidyba aišku kaip ir visuomet – neiškyli, tačiau charizmos bei ugnelės ji vis dar turi, dėl ko tikrai džiugu.
Užtai antrasis planas – tikras nusivylimas. Pirmiausia dėl to, jog tokie aktoriai kaip Stanley‘is Tuccis, Bobby‘is Cannavale‘is ir Davidas Bradley‘is visiškai nebuvo išnaudoti, o medžių medis ir žymių kino serijų gadintojas Jai‘us Courney‘is tik dar labiau pablogino situaciją savo buvimu ekrane. Išvis, kas jį gali dar samdyti po jo fenomenalių pasirodymų penktose „Kieto riešutėlio“ bei „Terminatoriaus“ dalyse? Manau, į šį klausimą racionalaus atsakymo tikrai nebus.
Verdiktas
„Karštakošė gražuolė“ – keliais neblogais techniniais sprendimais papuoštas, bet visiškai savo istorija ir gvildenamu siužetu nykus bei tiesiog neįdomus veiksmo trileris, kurio veiksmo scenos kartais priverčia žiovauti, o kai kurių aktorių pasirodymas – jausti svetimą gėdą. Bet blogiausia, jog tokio pobūdžio filmų yra prikurta tiek daug, jog beveik kiekvienas naujas projektas atkartoja ankstesnius ir tą daro dar prasčiau nei prieš tai. Ir ši juosta yra būtent tokia.