Apie ką mes čia...
Į kasmetinį kačių balių sukviečiamos katės iš viso pasaulio. Nesvarbu, ar jos veislinės, ar ne, nes kiekviena iš jų turi progą pasireikšti ir papasakoti savo neįtikėtiną istoriją. Ir viena iš tokių kačių yra Bombalurina.
Kūrinio turinys
Tai buvo... Aš neturiu žodžių. Kai pirmą kartą pamačiau šios juostos anonsą, pagalvojau, kad čia turi būti kažkoks siaubo filmas, nes atsižvelgus į personažų veidus, jie galėjo sukelti tik vieną emociją – baimę. Aišku, vertinti filmą pagal anonsą jo nemačius yra neetiška, o kai dar režisieriaus kėdėje yra Tomas Hooperis, kuriam tai nebe pirmas miuziklas karjeroje, buvo galima nusiraminti ir tiesiog palaukti premjeros. Panašiai gi buvo ir su „Vargdieniais", kai iki premjeros filmas buvo kritikuojamas, o jam pasirodžius ekranuose, visa kritika kažkur išgaravo. Deja, bet čia ne toks atvejis.
Pirmiausia ką noriu pasakyti – tai, jog šiame filme nėra jokio normalaus scenarijaus. Visiškai JOKIO. Nejuokauju, nes viskas čia sukasi aplink asmenines katinų istorijas, kurios su savimi neturi beveik nieko bendro. Tad dramaturgiškai žiūrėti į šią juostą yra tiesiog neįmanoma, nes nuoseklumas ir bent kokia mintis čia dingsta po penkių minučių peržiūros, kai suvoki, ką mums bando parodyti ekrane. Aš suprantu, kad kai scenoje vyksta kažkas panašaus, tu įsigilini į spektaklį ir neužduoti jokių pašalinių klausimų, bet kine viskas veikia ne taip. Čia turi būti bent koks nors siužetas, kuris privestų mus iki kažko svarbaus. Čia turi būti dramaturgija, kuria remiantis herojai galėtų kažką reikšti ir turėti savo funkcijas. Deja, filme „Katės" mes to nesulaukiame.
Galima aišku kaltinti pirminį šaltinį, kuris irgi negalėjo pasigirti kokia nors išskirtine istorija, bet tai būtų neteisinga, nes Webberis sukūrė miuziklą scenai, kuris joje puikiai išpildė visas savo funkcijas. O šios juostos režisierius nusprendė pažodžiui perkelti visą miuziklą į ekraną, nesukuriant jam jokio pamato, kuris užkabintų ir priverstų jaudintis dėl herojų ir suvokti jų sprendimus.
Patys herojai labai jau šaltai pateikti, nes vietoj įdomių asmenybių, mums rodomos kažkokios ekspozicijos. Pavyzdžiui kalbant apie blogietį. Jis pristatomas taip – „aš esu blogietis", „aš turiu daryti blogus dalykus, nes esu blogietis" ir „ aš esu blogietis, tad turite manęs bijoti". Ir taip beveik su kiekvienu filmo personažu vyksta. Mes negalime įsigilinti į veikėjo asmenius išgyvenimus, nes jų čia elementariai nėra arba jie pateikiami kaip jau mano išvardintos ekspozicinės kalbos apie save. Bent jau humoro šiek tie buvo, kas bent jau dalinai kompensavo tą agoniją, kurią teko stebėti ekrane. Neperdedu. Filmas žiūrisi pakankamai sunkiai vien dėl scenarijaus nebuvimo ir tuščiai atrodančių personažų, dėl kurių neįmanoma jaudintis.
Daugiau net nežinau ką ir pasakyti, nes tiesiog neturiu žodžių apibūdinti šią miuziklo karikatūrą. Be jokių abejonių – tai vienas prasčiausių šiais metais matytų filmų ir vienas blogiausių visų laikų miuziklų. O galėjo būti tikrai puikus reginys, žinant, kieno miuziklą adaptavo į didžiuosius ekranus.
Techninė juostos pusė
Turint 100 milijonų dolerių siekiantį biudžetą, buvo galima išties pasistengti sukurti kažką ypatingo. Tačiau filmo kūrėjai nusprendė panaudoti šiuos pinigus personažų transformacijai į CGI pabaisas. Taip, pabaisas, nes tokių išsigimėlių kine seniai nemačiau. Ir kalbu aišku apie itin nekokybiškai sukurtus veidus bei kūnus. Dekoracijos ir bendras meninis apipavidalinimas filme yra tikrai pagirtini. Scenografija taip pat maloni akims. Bet tie veidai... Nenustebkite, jeigu grįžus po šios juostos peržiūros namo, naktį, Jums sapnuosis košmarai.
Kameros darbas puikus. Tai vienas iš tų retų šios juostos aspektų, kuris neturi jokių priekaištų. Priartinimai, rakursai, bendri planai buvo pagirtinai nufilmuoti, dėl to pati peržiūra kažkaip pagyvėja.
Muzika čia kas be ko – nuostabi. Bet ne dėka režisieriaus, o dėka Andrew Lloydo Webberio sukurto pamato, kuriuo ir buvo įkvėptas šis kino miuziklas. Dainavimas ir pačios dainos nuostabios, o šokių choreografija kerinti. Gaila tik, kad visa tai buvo apgaubta nemokšišku scenaristų darbu ir prastai atrodančiais specialiaisiais efektais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Turint tiek žymių pavardžių, pasišiukšlinti dainavime ir šokiuose buvo neįmanoma. Tad kiekvienas pasirodęs aktorius padovanojo šiam filmui šiek tiek savo charizmos ir talento. Bet sakyti, kad čia buvo kokių nors labai išskirtinių vaidmenų, negalėčiau. Tiesiog buvo klaiku žiūrėti į labai kraupiai padarytus aktorių veidus. Tad tokie grandai kaip Judi Dench ir Ianas McKellenas buvo beveik nepastebimi. Taip pat juostoje buvo galima pamatyti ir šaunųjį Jamesą Cordeną, kuris turėjo progų pasireikšti, kas ir tapo vienu iš didžiausių šio nevykusio filmo pliusų.
Taylor Swift, Jennifer Hudson ir Jasonas Derulo pasižymėjo vokaliniais sugebėjimais, o Rebel Wilson su Idrisu Elba sunkiai įsipaišė į visumą. Tiesiog beveik neįmanoma buvo žiūrėti į juos dainuojančius šiame miuzikle.
Verdiktas
„Katės" – miuziklas, kuris suteikia didžiausią skausmą jį žiūrint. Čia nėra jokio įtraukiančio siužeto, nes čia nebuvo visiškai jokio normaliai parašyto scenarijaus, kuris leistų prasmingai į kino ekranus adaptuoti šį žymų Andrew Lloydo Webberio miuziklą. Čia nėra patraukliai atrodančių herojų, o tik klaikūs ir siaubą sukeliantys CGI monstrai. Čia nėra ryškių aktorių pasirodymų, o tik už choreografijos ir dainų besislepiantys žymūs vardai. Ir čia yra idealus yra pavyzdys to, kaip neturi atrodyti miuziklai, perkelti į kino rėmus.