Pirmasis, dar 2016 metais dienos šviesą išvydęs, režisieriaus Damieno Leone’o „Keliantis siaubą“ kainavo vos 55 tūkstančius dolerių, o užsidirbo visai solidžius 416 tūkstančių tokiam eksperimentiniam ir jokio rimto reklaminio užnugario neturėjusiam filmui. Su laiku, filmas įgavo neblogą kultinį statusą tarp „skerdynių“ kino entuziastų, kas paskatino kino kūrėją 2022 metais pristatyti antrąją dalį, kuriai jau skirtas 250 tūkstančių dolerių biudžetas. Ir čia vėl sėkmė – juosta užsidirbo 15 milijonų, o tuo pačiu tapo tikru reiškiniu žanre.
Pirmosios trilogijos užbaigimo (planuose yra antra) neprireikė ilgai laukti, nes vos po dvejų metų, kino ekranus pasiekė „Keliantis siaubą 3“. Ir mano didelei nuostabai, filmas neaplenkė ir Lietuvos. O koks gi įspūdis žiūrėti tokį atvirą filmą kine? Tuoj papasakosiu.
Apie ką mes čia…
Po to, kai žiaurusis klounas Artas neteko galvos, jo kūnas neprarado gyvybės ženklų. Tačiau nusilpęs, maniakas nusprendžia kuriam laikui pasislėpti ir atgauti jėgas. Prabėgus penkeriems metams nuo klouno susidūrimo su jį nugalėjusia Siena, moteris galiausiai gali pasijusti saugi, pasinerdama į šventinio žiemos laikotarpio malonumus. Bet, deja, tai trunka neilgai, nes horizonte pasirodo įtūžęs ir keršto trokštantis Artas, kuris žada paversti artėjančių Kalėdų šventę į tikrą skerdynių fiestą.
Kūrinio turinys
Tokie filmai su mikroskopiniu biudžetu ir milžiniška publikos meile yra tikru fenomenu, kuris karts nuo karto pasikartoja siaubo žanre. Prisiminkime 2004 metus ir „Pjūklą“, kuris pavirto į labai pelningą kino seriją. Tai čia yra visai panašus atvejis. Ir man be galo gaila, kad pirmos dvi dalys taip ir aplenkė Lietuvą, nes pamatyti jas didžiuliame ekrane būtų tikras iššūkis. Kodėl? Jeigu atvirai kalbėti, žiūrint namuose dienos metu, man buvo didžiulis stresas, o ką jau sakyti apie tamsią kino salę su galingu garsu. Smagu, kad su trečia dalimi viskas atsistojo į savo vėžes ir gavau tai, ko tikėjausi – šiurpią ir tuo pačiu unikalią patirtį. Ne, neapsivėmiau ir nenualpau, kaip tą reguliariai darė amerikiečiai (ne vieną kartą apie tai rašė), bet dar ilgai prisiminsiu šį seansą.
Pirmiausia, ką reikia žinoti apie trečiąją šios serijos dalį, jog tai yra tiesioginis antrosios dalies pratęsimas, todėl norint suvokti visą šios istorijos esmę ir įnikti į jos siužetinius niuansus, žiūrovas privalo būti matęs ankstesnes dalis. Kitaip tai bus eilinis žiaurių scenų perpildytas reginys be jokio aiškaus konteksto. Nesakau, kad čia yra kažkas gilaus, bet simboliai ir metaforos, kuriomis yra perpildyti šie Damieno Leone’o kūriniai, yra išties svarbūs. O ir visas tas antgamtinis fonas, be kurio klounas Artas jau seniai būtų užkastas po žeme, irgi turi atskirą reikšmę žiūrint šią istoriją nuo pradžios iki galo.
Šįkart smurto dar daugiau, nors kita vertus, jau antroje dalyje buvo taip peržengtos „skerdynių“ ribos, jog kur daugiau, bet ne, režisierius turėjo kelis kozirius rankovėje, kuriuos panaudojo išties preciziškai. Apie sadizmą ir žmonių skerdimą net nenoriu per daug pasakoti, nes tai nėra itin malonus reginys akims, bet ties tuo „Keliantis siaubą“ apgina savo vardą ir tampa vienu iš šlykščiausių bei žiauriausių kino reginių per daugelį metų.
Veikėjų filme daug, bet tik keli iš jų čia yra reikšmingi – klounas Artas, išgyvenusi pragarą Siena Šou ir jos jaunesnis brolis Džonatanas. Visa ši trijulė atsiskleidžia kuo puikiausiai, o ir jų charakteriai atrodo kardinaliai pasikeitę nuo antrosios dalies, kas irgi suteikia bendram reginiui savotišką siužetinį postūmį. Jų motyvacija, jų pasaulėžiūra ir aišku jų metodai šiurpina, bet kartu labai pagyvina šią kraupią istoriją.
Tad jeigu taip trumpai apibendrinus, manau, kad trečioji dalis puikiai pratęsia klouno Arto istoriją, o tuo pačiu, pateikia žymiai daugiau atsakymų į kai kuriuos žiūrovus kamavusius klausimus ir aišku pristato dar daugiau kruvinų scenų, kurios yra svarbiausius šios serijos akcentu. Todėl jeigu mėgstate siaubo kiną ir „skerdynių“ tipo projektus, drąsiai eikite, nes čia yra vienas geriausių 2024 metų žanro atstovų. Na, ir perspėju – silpnų nervų žiūrovams nepatartina eiti į „Keliančio siaubą 3“ seansus, nes peržiūra gali kainuoti labai daug nervų ir sutrumpinti gyvenimą keliais metais.
Techninė juostos pusė
Pirmasis filmas kaip rašiau kainavo 55 tūkstančius, antrasis – 250 tūkstančių, o šio biudžetas išaugo iki 2 milijonų. Ir su kiekviena nauja dalimi, šios serijos kokybė tik auga ir auga, ką ir įrodo pirmosios trilogijos finalas. Produkcijos dizainas puikus, o meninis apipavidalinimas spinduliuojantis tikroviškumu – pradedant dekoracijomis, grimu ir užbaigiant pačiais kostiumais.
Garso takelis dinamiškas ir šiurpinantis odą dėl labai staigių ir įtampoje lakančių kompozicijų, o atviras kameros darbas ir ne ką mažiau atviras vaizdo montažas priverčia jaustis nejaukiai dėl kiekvienos naujos scenos, kurioje Artas rodo savo sadistišką natūrą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ties vaidyba... Nežinau, ką šiuo atveju pasakyti, nes tokiuose filmuose aktorių pasirodymai lieka antrame plane ir jie dažniausiai būna labai prasti. Ir šiuo konkrečiu atveju vaidyba irgi neblizga, jeigu pasižiūrėtume į Lauren La Veros ir Elliotto Fullamano, kurie įkūnijo Sieną ir Džonataną, pasirodymus.
Bet yra vienas žmogus, kuris sugeba ant savo pečių nešti šią naštą. Juo tampa klouną Artą įkūnijęs Davidas Howardas Thortonas, kurio suvaidintas personažas tapo populiariosios kultūros dalimi. Tokio šiurpaus veikėjo dar reikėtų gerai paieškoti, bet vargu, ar lengvai rastume.
Verdiktas
„Keliantis siaubą 3“ – žymiai šiurpesnis, originalesniais susidorojimo būdais persmelktas ir savotišku būdu sugebantis perteikti „kalėdinę“ nuotaiką „skerdynių“ tipo kino aukso grynuolis, kuris ne tik, kad nenusileidžia ankstesnėms dalims, bet ir tam tikrais momentais jas netgi pranoksta savo bekompromisiu atvirumu.
Tuo pačiu, tai be galo nemalonus ir silpnų nervų žiūrovams nerekomenduotinas reginys, kuriam reikia atitinkamo nusiteikimo ir tam tikros emocionalios drąsos.