Subūrę senąją komandą, pozityvią atmosferą ir nuotaikingą siužetą turinčio pirmtako kūrėjai šįkart kviečia susipažinti su visiškai nauju pažįstamų herojų gyvenimo skyriumi, kuriame jiems teks po dvidešimties metų grįžti į mokyklą ir akis į akį susidurti su savo didžiausiais košmarais bei suvokti draugystės, meilės ir šeimyninio gyvenimo svarbą.
Apie ką mes čia...
Tomo, Lino, Gedimino ir Vytauto gyvenimas kardinaliai pasikeičia nuo jų paskutinio didelio nuotykio Norvegijoje. Vienas veda seminarus moterims apie sėkmingą vyrų pakabinimo būdą, kitas kiekvieną dieną drožia morkas savo restorano rūsyje, trečias laimingai gyvena Balyje, na, o ketvirtam tenka patirti nemalonų skyrybų procesą. Tačiau, gavus kvietimą į jubiliejinį dvidešimtąjį klasės susitikimą, vyrukai nusprendžia ir vėl leistis į smagią kelionę bei prisiminti tuos laikus, kai jų niekas negalėjo sustabdyti, o visas gyvenimas buvo prieš akis.
Kūrinio turinys
Per tuos šešerius metus nuo filmo „Tadas Blinda: Pradžia“ pasirodymo, lietuviškas kinas pateikė nemažai staigmenų. Visgi nuo 2011 metų ir nuo mano paminėto itin svarbaus finansinio laimėjimo, atradę tikrą aukso gyslą, kai kurie filmų kūrėjai sugalvojo sėkmingą verslo planą, kaip su mažomis sąnaudomis būtų galima užsikalti nemažai šlamančių.
Visos šios sėkmės receptu tapo vulgaraus pobūdžio ir lengvai vystomos komedijos. Būtent komedijos žanras pradėjo dominuoti lietuviškame kine. Tik gaila, jog pačios komedijos nepateisindavo laukimo lūkesčių arba išvis buvo nieko vertos.
Nenoriu minėti tų man labai nepatikusių komedijų pavadinimų, nes kai kas dar pagalvos, jog čia bandau išteisinti šio naujojo filmo kūrėjus, jog jų sukurtas produktas blogų filmų fone atrodys kaip šedevras. Tiesiog yra blogų komedijų, kurių net nepavadinsi komedijomis, o pasityčiojimu iš patiklaus žiūrovo, kurio piniginė suplonėjo keliais išleistais eurais.
Tačiau galiu paminėti tas juostas, kurios man paliko gerą įspūdį. Ir tokiomis XXI amžiaus lietuviškomis komedijomis, kurios buvo vertos peržiūros, tapo minimalistinė vienos patalpos komedija „Kaip pavogti žmoną“, šių metų Tado Vidmanto režisuotas filmas „Trys milijonai eurų“, taikliai atrodanti satyra praeičiai „Stebuklas“ bei 2015 metais kino ekranus džiuginęs „Tarp mūsų, berniukų...“. Apie pastarąjį čia ir bus kalbama.
Prieš dvejus metus pasirodęs pirmtakas, kurio pamatu tapo nuostabi „Kvarteto I“ sugalvota istorija apie vyrišką kelionę, rimtus pokalbius apie viską ir komiškas pagrindinių herojų situacijas, stebino savo paprastumu ir lietuviškai rinkai taikliai pritaikytomis realijomis. Filmas nuo pradžios iki galo žiūrėjosi maloniai ir lengvai, o ir jo humoristinė pusė nebuvo tokia vulgari kaip buvo galima tikėtis.
Todėl su nekantrumu laukiau tęsinio, kuris žadėjo dar daugiau pašėlusių pagrindinių veikėjų nuotykių, atviresnių pokalbių ir ne ką mažiau svarbių komiškų situacijų. Visgi pagrindinė juostos tema – klasės susitikimas. O kaip žinome, tokie filmai apie bičiulių susitikimus praėjus daugeliui metų nuo mokyklos baigimo būna gana smagūs. Net ir 2012 metais man didelio įspūdžio nepadaręs ketvirtasis „Amerikietiško pyrago“ filmas buvo savotiškai linksmas.
Antrąją „Tarp mūsų, berniukų...“ dalį žiūrėjau kelis sykius. Pirmą kartą gavau progą įvertinti filmą dar prieš gerą mėnesį iki jo pagrindinės premjeros taip vadinamame „žaliame“ pavidale, o antrą – per premjerą. Ir tiesą pasakius, nebuvau labai patenkintas pamatytu pirminiu juostos variantu. Tada trūko nemažai detalių, kurios galutiniame variante sukūrė visai smagų jausmą, todėl vertinsiu filmą būtent pagal tai, ką vakar pamačiau raudonojo kilimo premjeroje kartu su keliais šimtais kviestinių svečių.
Šįkart filmo turinį vertinsiu šiek tiek kitaip, pagal pliusus ir minusus, o apžvalgos pabaigoje padarysiu apibendrinimą. Žiūrėsime, kas paims viršų – kokybė ar visgi neigiami juostos momentai.
Pliusai arba visai pakenčiami filmo epizodai:
Filmo istorija galima sakyti yra labai artimai susieta su pirmąja dalimi, tačiau tai kartu yra filmas, kurį įmanoma žiūrėti net nemačius originalo. Ir tai padaro šį filmą puikiu tęsinio pavyzdžiu, kuris gali laisvai egzistuoti ir be pirmtako. Bet, jeigu Jūs einate į kiną ne tik atsipalaiduoti, bet ir norite įsigilinti į pačią istoriją bei jos herojus, nes ant jų laikosi visas pasakojimo pamatas, geriau tada prieš antrosios dalies peržiūrą susipažinti su 2015 metais pasirodžiusiu filmu. Tada bus žymiai smagiau stebėti pasikeitusių personažų nuotykius.
Svarbu čia yra ir tai, jog filme yra nemažai gyvenimiškos dramos, kuri padaro jį artimesniu liaudžiai. O temos čia įvairios, nuo neištikimybės ir gyvenimo nuskriausto vyro portreto, iki žmonos, dėl jaunesnio eržilo palikto vyro tragedijos. Ir nors man neteko susidurti su skyrybomis (tikiuosi ir neteks), tačiau filme gana gerai yra pateiktas šį gyvenimo etapą išgyvenantis vyras. Manau, jog nemažai žmonių, kurie susiduria su šia problema, irgi kardinaliai bando pasikeisti, darydami visokias nereikalingas nesąmones. Šiuo atveju tai buvo pelėdos tatuiruotė. Ir ne, aš nieko prieš tatuiruotes, nes pats jau greitai turėsiu jų apie 30. Bet mano nuomone, darytis ant savo kūno priešinį visam gyvenimui reikia tik tada, kai tu to nori ir kai jis kažką reiškia, o ne dėl grožio. Deja, bet labai daug žmonių tą daro tik dėl grožio arba kietumo. Ir iš to buvo smagiai pasijuokta.
Taip pat juosta atskleidžia (nors ir ne taip vaizdingai) kai kurias žmonių baimes ir nenorą vėl susidurti su savo praeitimi. Čia kalba pakrypsta apie mokyklą, kuri ne visiems žmonėms buvo rojumi. Mokykloje mes turėdavome nepasiekiamas simpatijas, susidurdavome su patyčiomis, bijodavome viešai kalbėti, kad tik neapsižioplinti prieš minią. Ir čia yra viskas, ypač, kai žmonės, suaugę žmonės, bando su tuo kovoti.
Pats nuotykis, kurį išgyvena vyrai, irgi žiūrisi visai smagiai. Netrūksta linksmai nuteikiančių situacijų, kurios pavirsta į komišką pagrindą turinčią istoriją. Kiekviena iš filme pateiktų situacijų parodo, kad pasaulis ne stovi vietoje, o tik žmonės sensta. Todėl, norint būti šiuolaikinės visuomenės dalimi, reikia pamiršti praeitį ir gyventi ateitimi. Tik ar tai suteiks laimės? Nežinia. Visgi šiuolaikinis žmogus yra pernelyg priklausomas nuo technologijų, todėl ir pats žmonių bendravimas pasikeičia. Nėra nuoširdumo, paprastumo, kaip buvo tais laikais, kai mobiliuosius turėjo tik patys turtingiausi. Ir tai pabrėžiama filme ne vieną kartą.
Yra ir neblogų dialogų. Ypatingai sužavėjo tos vietos, kuriose Lino personažas skeldavo smagiai nuteikiančias humoro perpildytas replikas. Tos filmo vietos puikiai praskaidrina atmosferą. Gal kažkur perspausta, gal kažkur ne į temą, bet dažnai buvo visai juokinga. Bet, žinoma, jeigu tikitės Billy Wilderio filmų lygio humoro, tai teks nusivilti. Čia ne tokio pobūdžio kinas.
Kiti personažai, kurie buvo užtemdyti Lino, irgi pakankamai neblogai atsiskleidžia. Mes juos pažinojome prieš du metus, bet tik dabar kai kurie iš jų pilnai atsivėrė. Ypač Vytautas ir Tomas. Abu šie herojai parodė dviejų vyrų tipų priešpriešą. Vienas – verksnys ir palūžęs dėl to, kad jį paliko žmona, o kitas – alfa patinas, prieš kurį beveik visos moterys praskečia kojas. Ir žiūrint į šiuos personažus galima pamatyti aiškiai atrodantį kompleksuotų žmonių paveikslą. Sakyčiau, kad tai buvo pateikta ganėtinai taikliai.
Dedu riebų „TAIP“ ir už puikų pasišaipymą iš tam tikro emigrantų tipo, kurie pabuvę metus kokiame nors Londone, grįžta į tėvynę kalbėdami su akcentu ir dar tuo pačiu kas antrame žodyje vartodami angliškus atitikmenis.
Štai tokie filmo pliusai, kurie padaro šį filmą rimtesne komedija už tas, kurios bando papirkti vien tik juokeliais apie antrą galą.
Minusai, kurie galėtų būti pašalinti:
Manau suprantate, kad šis filmas nėra finansuotas iš mokesčių mokėtojų pinigų? Todėl, norint bent kažkiek sušvelninti juostos biudžetą, filme buvo demonstruojama nemažai prekės ženklų. Ir viskas čia būtų gerai (nes visgi užsienyje tai normali praktika, kai filmai reklamuoja kažkokį produktą), jeigu ne vienas niuansas. Pernelyg akivaizdžiai yra peršami rodomi produktai. Ypatingai akį rėžė sulčių pateikimas. Žinot, kai ekrane pasirodo sultys, yra viena, bet kai vienas iš herojų dar pasako, kad gers tos markės sultis, buvo tiesiog neskanu. Taip pat juostoje nemažai ir kitos reklamos – pradedant kava, drabužių parduotuvėmis ir baigiant „McDonald‘s“.
Kitu minusu, kuris nebuvo būdingas pirmai juostai, tapo per didelis gašlybių šou. Ne, aš nesu davatka ir man patinka geros komedijos apie antrą galą kaip „40-ties ir vis dar skaistus“ ar „Užkibo“ su „Kietakiaušiais“, bet šičia tai buvo pateikta pernelyg grubiai. Neliko jokios estetikos, vien tik užpakalių demonstravimas, seksas su pripūstalūpėmis „inteligentėmis“ ir net... Na, čia sustosiu, nenoriu atskleisti ką veikė keturi suaugę vyrai vienoje klinikoje.
Padaugėjo ir keiksmažodžių. Taip, suprantama, kad vyrai, ypač tie, kuriems jau beveik po keturiasdešimt, šneka grubiau nei šiuolaikiniai į snukį gyvenime negavę hipsteriai, bet ne taip, kaip buvo vaizduojama čia. Akivaizdu, kad tie, kurie filmo herojams rašė dialogus, matyt patys nėra bendravę su tikrais „diedais“, kurie norėdami sustiprinti išsakytą mintį dažnai pasodrina ją necenzūriniais žodžiais. Bet vyrai vyrais. Labiau užkliuvo ne į tema nusikeikiančios moterys. Na, niekas taip nekalba, niekas.
Ir taip, moterys šiame filme visiškai buvo nereikšmingos. Gaila, nes dažnai moteriški personažai leidžia dar labiau atsiskleisti jų partneriams. Būtent tokiais atvejais mes matome situaciją iš dviejų skirtingų perspektyvų. Vienintelė Lino žmona dar sugeba parodyti, kokiu skuduru yra jos vyras. Visos kitos damos siužetinei linijai neatlieka jokios ypatingas funkcijos.
Prie minusų dar pridėčiau šiek tiek užtęsta veiksmą ir neaiškiai atrodančią pabaigą. Na, nenoriu čia nieko atskleisti, bet atrodo, kad filmas neturi loginės baigties. Visgi juostos tema kaip ir apie klasės susitikimą ir vakarėlį, bet to čia yra ne taip ir daug. Smagios scenos, ypač su Linu, bet to nepakanka, norint perduoti visą šio įvykio reikšmę patiems filmo herojams. O gaila, nes iki klasės susitikimo viskas vyko pakankamai sklandžiai.
Už ir prieš apibendrinimas
Atsižvelgiant į tai, kad čia yra puikios 2015 metų komedijos tęsinys, šis filmas atlieka savo geros pramogos kine funkciją. Ir nors jame netrūksta primityvaus vulgarumo ir neužbaigtų situacijų, o įkyriai peršama reklama atrodo neskaniai, visumoje filmas žiūrimas ir netgi pasakyčiau, kad jis lenkia daugelį lietuviškų komedijų, kurios kiekvienais metais sukelia neapsakomą gėdos jausmą dėl kai kurių filmų režisierių ir prodiuserių kūrybinės impotencijos.
Techninė juostos pusė
Kai žiūrėjau filmą „žaliame“ variante, jis man jau tada pasirodė techniškai kokybišku projektu, kurio didžiausiu pliusu tada tapo kameros darbas. Ir pasižiūrėjus antrą sykį, nuomonės nepakeičiau. Tiesiog puikiai nufilmuotas Vilnius ir Kaunas tiek iš paukščio skrydžio, tiek ir iš arti. Todėl didelis ačiū operatoriui Linui Dabriskai, kuris suteikė šiam filmui lietuviško žavesio ir per kameros objektyvą kuo įmanoma vaizdžiau parodė abiejų sostinių grožį.
Muzika taip pat buvo svarbiu šio filmo akcentu. Visgi norint sukurti nostalgiją 1997 metams, turėjo skambėti koks nors žymus tų laikų kūrinys ir juo tapo 1993 metų daina „What Is Love“, kurią atlieka Haddaway. Be to, buvo ir kitų smagių muzikinių kompozicijų kaip grupės „Sportas“ daina „Kaunas, Kaunas“ bei atlikėjo „Daddy Was a Milkman“ hitas.
Tiek garso, tiek vaizdo montažas pakankamai geras. Istorija vystoma sklandžiai, nors kaip ir rašiau, kartais atrodo, jog kai kurios scenos yra neišbaigtos, tačiau perėjimai nuo vienos prie kitos džiugina. Nėra diskomforto žiūrint į visumą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie antraplanius aktorius daug šnekėti nenoriu, todėl geriau susikoncentruosiu ties pagrindiniu ketvertu. O jis buvo tikrai vertas dėmesio.
Ypatingai noriu atkreipti dėmesį į nuostabų Kirilą Glušajevą, kuris tiesiogine to žodžio prasme pavagia visą šou. Aktorius ne tik įkūnijo juokingiausią filmo personažą, bet taip pat leido jam atsiskleisti visu gražumu, parodant didžiausias herojaus baimes ir kovą su jomis.
Audrius Bružas kardinaliai pasikeitė. Tai hipsteriškas ūsuotas dėdė su raumenimis. Specialiai šiai rolei aktorius visus metus tupėjo sporto salėje. Na, ir rezultatas akivaizdžiai matėsi. Smagus ir linksmas personažas, kuris pašiepia tikro alfa vyro įvaizdį.
Mantas Vaitiekūnas taip pat palieka gerą įspūdį. Jis atliko karštakošio ir savimi nepasitikinčio vyro, norinčio gauti nepasiekiamą moterį, vaidmenį. Ir nors su juo buvo linksmų akimirkų, visgi didžiausiu, mano nuomone, akcentu tapo tiesiog tobulai išreikšta frazė apie nuomonės neturėjimą. Manau ją daug kas cituos po šio filmo, lygiai kaip ir tą frazę apie svajonę, kurią buvo galima išgirsti Emilio Vėlyvio filme „Redirected“.
Paskutiniu ketveriukės nariu tapo Leonardas Pobedonoscevas. Ir nors jo atliktas personažas neturėjo daug reikšmės vystomai istorijai, bet jis puikiai įsipaišė į kompaniją bei turėjo kelias smagias akimirkas. Ir beje, baltas pavydas už gyvenimą Balyje bei saviironiją.
Juostoje taip pat buvo nemažai žinomų pramogų pasaulio veidų kaip Asta Valentaitė, Livija Gradauskienė ir net treninguotą BMW gerbėją įkūnijantis Mindaugas Papinigis.
Verdiktas
„Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ – smarkiai savo kokybe lenkiantis daugelį lietuviškų komedijų projektas, kuriame ganėtinai linksma nata vystomos kelios svarbios temos apie vyriškumą, brandą ir šeimos svarbą gyvenimo mačiusių draugų akimis.
Ir nors nauja lietuviška komedija turi savo minusų, tačiau jie tampa tokie nereikšmingi, kai ekrane savo talentą demonstruoja charizmatiški aktoriai, groja gera ir nostalgiją 90-iems kelianti muzika bei iš paukščio skrydžio pateikiamas dviejų didžiausių lietuviškų miestų grožis.
Filmo anonsas: