Apie ką mes čia…
Sėkmingas ir labai egocentriškas madingiausio Lietuvoje žurnalo „L‘Officiel“ vyriausias redaktorius Giedrius visuomet pasižymėjo šovinistiniais ir labai seksistiniais išsišokimais apie moterų vietą po saule, kol vieną dieną jis per savo pasisakymus neteko darbo, kurį iš jo atėmė moteris. Tačiau ties tuo jo problemos nesibaigia, nes įkalbėtas geriausio bičiulio Romkos, vyras apsilanko pas paslaptingą būrėją, kurį paverčia jį moterimi. Dabar moters kūne tūnantis Giedrius turi prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos ir suvokti, kad būti moterimi nėra jau taip lengva, kaip jam anksčiau atrodė.
Kūrinio turinys
Pamatęs, kad už šio filmo režisūrą yra atsakingas žmogus, kuris mums „padovanojo“ niekam tikusį (pavartočiau ir kitus epitetus, bet esu kultūringas) komedijinį amerikiečių filmo „Popžvaigždės istorija: niekada nenustok pasiduoti“ plagiatą „Aš – žvaigždė“, pagalvojau, kad lauks dar vienas prastas reginys, o pasirodo, jog šiuo atveju smarkiai suklydau, nes filmas gavosi tikrai žiūroviškas ir kas svarbiausia – ne toks jau banalus savo skleidžiama žinute. Aišku, dėkoti pirmiausia reikėtų čekams, kurių scenarijus ir tapo pagrindiniu šios naujos lietuviškos juostos šaltiniu.
Pats filmas turi vieną svarbią ir aktualią temą – seksizmo paniekinimą, kuris, kaip žinome, Lietuvoje vis dar yra plačiai paplitęs įvairiose gyvenimo sferose, pradedant darbu ir užbaigiant elementaria buitimi. Todėl per lengvą, bet kartu akis sugebančią atverti prizmę, ši tema, mano kuklia nuomone, čia buvo perteikta tikrai pavyzdingai.
Siužetinės linijos metu žiūrovai gavo kelias konkrečias situacijas, su kuriomis labai dažnai susiduria moterys ir kurios vyrų akimis kaip ir yra norma. Todėl po peržiūros galima lengvai suvokti (čia kalbu apie vyrus), ar viduje esi šovinistinė kiaulė ar visgi esi adekvatus XXI amžiuje harmonijoje gyvenantis žmogus, kuriam neužkliūva žmogaus lytis, rasė, religija ar seksualinė orientacija. Tačiau, kaip jau rašiau, viskas pateikta iš lengvos perspektyvos, todėl labai jau gilių išvedžiojimų filmas išvengia ir dėl to jam milžiniškas pliusas, nes tai pirmiausia pramogai skirtas projektas, o ne koks nors niūrus festivalinio kino atstovas.
Žinoma, nesakau, kad tai idealus siužetas, nes taip nėra, todėl ir nemažai klišių ar kartais erzinančių epizodų irgi pasitaiko, bet pats visumos pristatymas tikrai sužavi, nes juosta nei akimirkai neprailgsta. Kaip lietuviškai komedijai, manau, čia milžiniškas komplimentas, nes retai bent jau man pasitaiko tokio pobūdžio nacionaliniai projektai, kurių peržiūros metu nežiūrėčiau į laikrodį.
Pats humoras yra dvejopas. Pradžioje filmas nenuteikia smagiam laiko praleidimui dėl standartinių šiam kino žanrui būdingų klišių, bet su laiku įsivažiavus siužetinei linijai, juokeliai vis gerėjo ir gerėjo, kol galiausiai vienoje ar kitoje filmo vietoje buvo galima nuoširdžiai pasijuokti iš labai natūraliai pateiktų ir paprastų, gyvenimiškų situacijų. O tai tikrai yra svarbu, nes būtent tas paprastumas ir paperka.
Veikėjai juostoje smagūs. Asmeniškai mano favoritu tapo geriausias Giedriaus draugas Romka, kuris labai priminė vieną mano kaimynystėje gyvenantį žmogų. Ir manau, kad tokių Romkų pažįsta kiekvienas iš mūsų, todėl nuoširdžiai pasijuokti iš šio paprastumu spinduliuojančio ir po padu žmonai sėdinčio vyruko tikrai galima. Pats Giedrius buvo tvarkoje, nors, aišku, jo moteriška versija pranoko visus mano lūkesčius. Turėjome filme dar ir kelis kitus siužetui svarbius personažus, bet apie juos nenoriu nieko sakyti, nes kitaip „išspoilinčiau“ šiek tiek per daug, o to tikrai nenoriu daryti.
Bendrai, filmas gavosi gyvas, nenuobodus ir juokingas, todėl, manau, kad jam tikrai verta duoti šansą ir tiesiog apsilankius kine, maloniai atsipalaiduoti. Visgi ne kiekvieną dieną galima pamatyti tokį paprastą, bet pavyzdingai kokybišką lietuvišką pramoginio kino atstovą.
Techninė juostos pusė
Iš karto noriu pranešti apie didžiausią minusą – garso takelį. Taip, filme skamba daug žinomų dainų, kurias atlieka Justinas Jarutis, Monique, „Sisters on Wire“ ar „Colours of Bubbles“, bet jų pritaikymas prie rodomų ekrane epizodų buvo labai nevykęs, dėl to kartais nukenčia bendra atmosfera. Užtat būtų galima pagirti kameros darbą, vaizdo montažą ir meninį apipavidalinimą. Visgi tai paprastas, bet kartu tam tikra prabanga bei stilingumu pasižymintis reginys, kurį tiesiog malonu žiūrėti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinoma, smagu buvo matyti ekrane žavųjį Vytautą Rumšą Jaunesnįjį, bet visgi didžiausia juostos žvaigžde tapo Rimantė Valiukaitė, kuri savo natūralia vaidyba pavogė visą šou. Dar labai šauniai antrame plane pasirodė Kirilas Glušajevas, kurio komiškai atrodantis Romka buvo mano didžiausiu favoritu. Nepamirškime ir apie talentingą ir tiesiog stulbinančio grožio divą Tomą Vaškevičiūtę, kuri bent jau manęs dar niekada nenuvylė nei teatre, nei kine.
Filme taip pat galėjome pamatyti Mantą Vaitiekūną, Aušrą Giedraitytę, Petrą Kuneiką, Mindaugą Capą, Agnę Šataitę, Miglę Polikevičiūtę ir Valentiną Krulikovskį.
Verdiktas
„Ko nežino vyrai“ – labai aktualią ir kasdienę seksizmo problemą pateikęs lietuviškas komedijinis projektas, kuris žavi savo lengvumu, smagiai vystoma siužetine linija, neblogu humoru, gerais aktoriais ir maloniu akims techniniu pavidalu. Tad jeigu vertinti šią juostą lietuviškos komedijos kontekste, jis yra bene geriausiu šio žanro atstovu per kelis paskutinius metus.