Apie ką mes čia…
Norėdamas, kad jo sūnus Domas žengtų tėvo pėdomis, NBA žvaigždė LeBronas Jamesas rimtai susirūpina, kai sužino, jog jo atžala nori tapti kompiuterinių žaidimų kūrėju. Tačiau vieną dieną Domas dingsta. Ieškodamas sūnaus, LeBronas netikėtai patenka į virtualią erdvę, kuri įtraukia jį į animacinį pasaulį. Čia jis sutinka kiškį Kvanką, antiną Pliuškį, paršelį Porkį ir kitus šaunuolius. Kartu su naujais draugais, krepšinio dievaitis privalo sužaisti žūtbūtinį mačą, nuo kurio ir priklausys jo sūnaus ateitis.
Kūrinio turinys
Daugeliui jaunuolių, gyvenusių Michaelo Jordano laikais, pirmasis „Kosminis krepšinis“ šiandien sukelia išties didžiulę nostalgiją. Tačiau pasižiūrėjus šį filmą suaugusio žmogaus akimis, jis tikrai neatrodys taip šauniai, kaip tada. O aš kaip tik prieš tęsinio pasirodymą kino ekranuose ir nusprendžiau pakartoti 1996 metų juostos peržiūrą. Ir, žinote ką, geriau aš to nebūčiau daręs, nes, nors ir šis studijos „Warner Bros.“ hitas sukelia nostalgiją, bet tai pakankamai paprastas ir itin kvailas projektas, kuris veikė būtent prieš ketvirtį amžiaus.
Tada mes tiesiog neturėjome iš ko rinktis, net ir tokie kino projektai mums atrodė nepriekaištingi. Bet nostalgija yra nostalgija, dėl ko pernelyg skųstis originalu tikrai nereikia. Užtat kas nusipelno skundų, tai visiškai pavėluotas ir tiesiog nereikalingas tęsinys.
Kodėl pavėluotas? Nes šiuo metu „ant bangos“ yra visai kitokie projektai, kurie įdomūs paaugliams ar vaikams, o pasenusios idėjos ir nieko originalaus negalinčios pasiūlyti istorijos bus tiesiog ignoruojamos. Ir kalbu ne vien apie tikslinę auditoriją, kuria čia tampa jaunesni žiūrovai, bet ir suaugusius žmones, kurie neva turėtų pajusti kažkokią nostalgiją apsilankydami kultinio 1996 metų filmo tęsinyje. Bet ar jie patirs tą nostalgiją? Abejoju, nes suaugęs žiūrovas sugebės tik įžvelgti visą iš ekrano sklindantį bukumą, o ne kažką bendro su jo vaikyste turinčius elementus.
Bet malonu tai, jog filmas prifarširuotas įvairiausių populiarios kultūros niuansų, kurie galimai sukels smagias akimirkas juos supratusiems kino mylėtojams. Tie žiūrovai, kurie nepagaus to, gali pasijausti nesmagiai, nes jiems elementariai nepavyks suprasti tiek juokelių, tiek ir tam tikros pašaipos ar kritikos kai kuriems filmams, serialams ar net komiksams. Ir tai, mano kuklia nuomone, buvo pats geriausias šios juostos momentas.
Kalbant apie veiksmą, tai jo čia labai mažai ir jis ganėtinai nuobodus bei visiškai nesukeliantis jokių emocijų. Įtampos juostoje beveik nėra, o ir sirgti už pagrindinius personažus taip pat kažkaip nesinori, nes nei vienas iš jų nebuvo pateiktas taip, kad norėtųsi jam jausti kokią nors simpatiją. Netgi visas „Looney Tunes“ ansamblis atrodė karikatūriškai ir nuvalkiotai, neįmanoma buvo mėgautis jų be galo klišiniais juokeliais ir poelgiais, kuriuos mes matėme milijoną kartų kituose projektuose. Net ir tame pačiame originaliame „Kosminiame krepšinyje“ veikėjai turėjo daugiau užsivedimo ir charizmos nei šiame moderniame bei žymiai daugiau galimybių gerai istorijai turėjusiame projekte.
Apibendrinant, tai buvo visiškai nereikalingas ir tuo pačiu savo istorija bei idėja nuviliantis tęsinys, kuris suteikia be galo vangią pramogą. Nueiti su vaikais galima ir jie turbūt tikrai gaus gerą laiką, bet vyresniam žiūrovui šios juostos peržiūra gali tapti tikra kančia. Aišku, to Jums nelinkiu, bet perspėti turėjau.
Techninė juostos pusė
Jeigu 1996 metais kino technologijos dar nebuvo taip pažvengusios ir filmo išorė atrodė pakankamai pigiai, tai 2021 metais kaip ir viskas turėjo būti gerai su vizualia dalimi. Ir, iš vienos pusės, situacija pagerėjo, bet iš kitos, mes gavome tiesiog kažkokią CGI makalynę. Ir aš tikrai nesu prieš CGI, bet aš esu prieš neatsakingai panaudotus specialiuosius efektus, kurie rėžia akis. Ir čia jie rėžė labai stipriai.
Aišku, produkcijos dizainas tikrai vertas pagyrimo, bet meninis apipavidalinimas nuvylė savo sprendimais.
Be to, kameros darbas irgi karts nuo karto atrodė leisgyvis, netgi pačiose įtemptose scenose buvo galima nuobodžiauti vien dėl energingai atrodančių kadrų stokos. Muzika užtat superinė ir puikiai parinkta prie tam tikrų epizodų, dėl ko, žinoma, filmas bent jau kažkaip sugebėjo išlaikyti mano dėmesį ir kartais ekrane sukurti kažkiek įtampos. Vaizdo montažas chaotiškas, garsas tvarkoje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Eidamas žiūrėti filmo į kino teatrą neturėjau pasirinkimo tarp kalbų, todėl man teko jį žiūrėti lietuviškai dubliuotą. Ir čia, manau, buvo vienas iš didesnių šios juostos minusų, dėl ko bendras įspūdis dar labiau suprastėjo. Tikrai neturiu nieko prieš įgarsintojus, nes dažnai tenka žiūrėti lietuviškai dubliuotus animacinius filmus, bet šičia balsai buvo parinkti labai neatsakingai. Jeigu netikite, pamatykite anonsą, kurį yra sunku žiūrėti vien dėl dubliažo. Todėl nuoširdžiai raginu vyresnius žiūrovus, kurie supranta angliškai, rinktis originalios kalbos filmo versiją.
O dabar apie vaidybą. Suprantama, kad daug tikėtis iš LeBrono Jameso nereikėjo, nes tai ne profesionalus aktorius ir jis lygiai taip pat, kaip ir kadaise Michaelas Jordanas, tapo filmo veidu vien dėl savo pasiekimų NBA lygoje ir milžiniško populiarumo. Ekrane jis atrodė tikrai pakenčiamas. Todėl, manau, daug kas nustebs peržiūros metu pamatęs, jog „karalius“ Jamesas įstengė vaidinti. Bent jau vaidybos pastangos tikrai buvo matomos.
Antrame plane mes matome Doną Cheadle‘ą, Cedricą Joe‘ą, Khrisą Davisą, Senequa Martin-Green ir kitus aktorius. Ryškia vaidyba nei vienas iš jų negalėjo pasižymėti, bet jų pasirodymai nerėžia akių, kas irgi yra pagirtina.
Verdiktas
„Kosminis krepšinis: nauja era“ – pavėluotas ir be galo chaotiškas kultinio 1996 metų filmo tęsinys, kuris nors ir gali pasiūlyti nostalgiją keliančius bei su populiariąja kultūra susijusius elementus, bet visgi tai pakankamai nuobodus krepšinio atžvilgiu, nejuokingas savo saugiais juokeliais ir tuo pačiu pakankamai sausas bendra idėja projektas. Bet kaip ten bebūtų, LeBrono Jameso gerbėjams ši juosta taps tikra švente, nes išvysti savo dievaitį didžiajame ekrane galima tikrai ne kiekvieną dieną.
Filmo anonsas: