Apie ką mes čia…
Vieną dieną į Kioto miestą Japonijoje skubančiame greitajame traukinyje susirenka visa profesionalių žudikų grietinėlė. Tačiau yra vienas įdomus aspektas – jie nieko nežino vienas apie kitą, o kiekvieno iš jų užsibrėžtas tikslas yra visiškai skirtingas. Kuris iš jų išlips iš traukinio gyvas, o kuriam teks atsisveikinti su gyvybe? Viskas čia jau priklausys tik nuo jų sumanumo.
Kūrinio turinys
Prieš „Kulkų ekspresui“ pasirodant kinuose ilgai svarsčiau, koks gi tai bus pasakojimas, nes tikėjausi, kad šįkart režisierius Davidas Leitchas nustebins mus kažkuo rimtesniu, o ne dar vienu komišku veiksmo žanrui priklausančiu projektu, kuriuos jis kepė pastaruosius penkerius metus.
Žinoma, čia buvo tokios mintys iki susipažinimo su literatūriniu šaltiniu. Bet tik pamačius pirmąjį anonsą, o vėliau dar ir perskaičius Kotarto Isaka knygą, supratau, kad ir šįkart mes gausime savotišką klounadą, todėl šiek tiek skeptiškai žiūrėjau į šį projektą - panašaus siužeto filmų yra ne vienas ir ne du.
Ir dabar, sulaukus premjeros, supratau, kad klydau, nes nors filmas ir nespinduliuoja kažkokiu dideliu originalumu, jis yra be galo kietas.
Pats siužetas, kaip jau užsiminiau, nėra kažkoks ypatingas, bet tai ir yra nemenkas šio filmo pliusas. Kodėl? Viskas labai paprasta. Juosta turi panašumų su tokiais projektais kaip „Rūkstantys tūzai“, „Bundoko šventieji“, „Revolveris“ ar „Adrenalinas“, bet tuo pačiu ji dovanoja savitą ir žymiai geriau išdirbtą koncepciją, kuri įtraukia ir nepaleidžia iki pat finalo. O visi tie filme pateikti sukti momentai bei nenuspėjamumas tik sustiprino bendrą efektą. O taip, tam tikrais atvejais sunku suvokti, kas yra kas ir kodėl ekrane įvyksta kažkas keisto, kol, galiausiai, viskas logiškai paaiškinama ir tada detalės susidėlioja į savo vietas.
Bet ne nenuspėjami siužetiniai vingiai bent jau man čia buvo įdomiausi, o patys herojai. Aš nuoširdžiai nepamenu, kada kokiame nors filme per pastaruosius kelerius metus mes gavome tokius ryškius, įdomius, individualiai charizmatiškus ir nepabostančius veikėjus, kurie džiugino ir tuo pačiu stebino savo pasirodymais. Žinoma, nenorėdamas atskleisti Jums visų smagių filmo akimirkų čia apsiribosiu kalbėdamas apie personažų išskirtinumą, paminėsiu tik Citriną su Mandarinu. Šie veikėjai pavogė visą šou ir ant jų pečių buvo kuriama esminė šios juostos komedija, todėl tiek dialogai, tiek kuriozinės situacijos, tiek ir jų požiūris į gyvenimą privertė ne vieną kartą kvatoti salėje kaip kokiam vaikui, pirmą kartą pamačiusiam kažką absurdiško.
Humoras filme yra vienu iš esminių siužeto pamatų, todėl peržiūra visiškai nepabosta ir tuo pačiu suteikia itin smagų laiką kine. O ir juokingesnės šią vasarą kine rodomos komedijos tikrai nemačiau, todėl vien dėl to filmą verta pasižiūrėti, nes juoko dozė čia tikrai bus garantuota. Kalbant apie veiksmą, tai jo čia irgi yra ir jis visapusiškai įdomus nuo susišaudymų, gaudynių iki puikiai atrodančių bei brutaliai perteiktų kovų.
Manau, verta čia ir sustoti, kad negadinčiau Jums peržiūros, todėl nuoširdžiai sakau – šis filmas yra vertas tiek Jūsų laiko, tiek ir Jūsų pinigų, nes tai idealiai atrodanti veiksmo žanrui priklausanti ir komedijos elementus turinti pramoga.
Techninė juostos pusė
Nors beveik visas veiksmas filme vyksta traukinyje, juosta tikrai turi, kuo pasigirti, nes specialiųjų efektų čia netrūksta, o ir pats produkcijos dizainas atrodo labai pagirtinai. Tad meninis apipavidalinimas filme yra apgalvotas iki paskutinės smulkmenos, kad galiausiai žiūrovams būtų perduotas absurdiškas, bet ganėtinai tikroviškai atrodantis vaizdas pagal visus įmanomus stereotipus apie Japoniją. Dekoracijos, kostiumai, grimas, šukuosenos – viskas suteikė šiam filmui savito žavesio.
Be abejo, nemenką indėlį į kietai atrodančią filmo išorę įnešė labai dinamiškas ir efektingais manevrais perpildytas kameros darbas, o garso takelis su „I Need a Hero“ ir „Stayin‘ Alive“ muzikinėmis kompozicijomis priešaky suteikė nemažą įtampos dozę ekrane besivystančiam veiksmui. Garso ir vaizdo montažas irgi šaunūs.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienu iš didžiausių šio filmo privalumų, aišku, yra puikus aktorių kolektyvas, kuriuo netenka nusivilti, nes ekrane mes gauname charizmos nestokojančius ir itin šauniai įkūnytus personažus. Tačiau ne Bradas Pittas, kuris, be abejonės, buvo viso šio filmo siužetinės linijos veiksmo vinis, sužavėjo mane labiausiai, o būtent antraplanių vaidmenų atlikėjai. Nors šiam „Oskarą“ pelniusiam aktoriui tikrai jokių priekaištų nėra dėl jo smagaus pasirodymo, bet visgi ekrane buvo keli žymiai ryškesni aktoriai, kurie pavogė iš jo visą šou.
O tais ryškiausiais, aišku, tampa Aaronas Tayloras-Johnsonas ir Brianas Tyree-Henry‘is, kurių duetas spinduliavo tokia stipria chemija, jog buvo vienas malonumas stebėti jų įkūnytus Mandarino ir Citrinos personažus. Be to, šis duetas buvo atsakingas beveik už visus juokingiausius šios juostos momentus, o tai irgi yra svarbu, nes esminiu filmo pamatu kaip tik ir buvo humoras.
Aišku, nereikia pamiršti ir įtikinamą vaidybą pademonstravusių aktorių kaip Hiroyukis Sanada, Andrew Kojis ir Joey King bei kelių netikėtų ir tuo pačiu slaptų ekrano svečių pasirodymus, kurie privertė džiūgauti iš nuostabos. Čia, žinoma, neatskleisiu Jums nieko, nes manau, kad patys turite tai patirti žiūrėdami šį filmą.
Verdiktas
„Kulkų ekspresas“ – linksmiausiais ir labiausiai nurautas 2022 metų kino vasaros reginys, kuris žiūrovams dovanoja ne tik šauniai ir kartu itin brutaliai pateiktą veiksmą, absurdiškų situacijų kupiną siužetą, puikiai į visumą įterptą juodą humorą, bet dar ir charizmos nestokojančius bei itin ryškiai atrodančius aktorius, su jų įkūnytais įsimintinais personažais priešaky.
Filmo anonsas: