Apie ką mes čia…
Prieš daugelį metų su savo vyru išvažiavusi į Sietlą, geniali architektė ir menininkė Bernadeta Foks taip ir nesugebėjo atrasti savęs šiame lietingame JAV mieste. Tačiau vieną dieną įvyksta kai kas, kas priverčia ją imtis kardinalių veiksmų ir dingti iš namų. Jos tikslas – kelionė ten, kur ji vėl galės pasijusti laisva kaip paukštis. O kur galima jaustis laisviau, nei ledynais papuoštoje Antarktidoje? Turbūt niekur. Tad naujas Bernadetos gyvenimo etapas ten ir prasidės...
Kūrinio turinys
Richardą Linklaterį ir jo kūrybą seku jau pakankamai seniai, todėl galėčiau teigti, jog šis kino kūrėjas išties yra pakankamai unikalus tame, ką daro. Dažni jo kino projektai yra vystomi dešimtmečiais, dėl ko itin smagu stebėti juose vaidinančius ir senstančius aktorius bei jų istorijas, kurios irgi priverčia susimąstyti. Užtenka pasižiūrėti „Vaikystę“, kad būtų galima tuo įsitikinti. Todėl pozityviai vertindamas jo darbus, be galo laukiau naujojo kino projekto, kuriuo tapo 2012 metais išleistos knygos ekranizacija. Tiesa, knygos neskaičiau, todėl negaliu pernelyg objektyviai vertinti pačios istorijos, nes nežinau, ar režisierius bandė interpretuoti savaip šį pasakojimą, ar jis visgi nusprendė nieko nekeisti ir perkelti į kino ekranus tą, ką jis rado knygos puslapiuose. Vienaip ar kitaip, sprendžiant iš anonsų, istorija turėjo būti panaši į Beno Stillerio režisuotą „Slaptą Volterio Mičio gyvenimą“. Ir dalinai ji tokia ir tapo.
Viso šio filmo veiksmas sukasi aplink pagrindinę heroję Bernadetą, kuri išgyvena ne pačias geriausias savo dienas, todėl būdama užspausta tam tikruose rėmuose, ji bando iš jų išsilaisvinti ir patirti tą, ką ji buvo patyrusi labai seniai – gyvenimo džiaugsmą. Ir beveik visą pirmąją filmo valandą žiūrovams yra kišamas būtent toks vaizdas. Aš suprantu, kad buvo norėta kuo kruopščiau pristatyti šį personažą, bet kai scenos viena po kitos kartojasi, pasidaro išties nuobodu. Gelbėja tik tas faktas, kad pats personažas auga mūsų akyse būtent dėl jo daromų sprendimų gyvenime. Tačiau atmetus Bernadetą ir jos bėdas, filmas pirmoje pusėje negali pasiūlyti nič nieko, kas leistų kažkiek juo pasidžiaugti. Vien tuščiais dialogais ir kažkokiomis kaimynystėje vykstančiomis intrigomis nebūsi sotus, nes tai tiesiog neveikia. Ką jau kalbėti apie dramaturgiją, kuri nuo pradžios iki filmo galo labai šlubuoja.
Kitas aspektas – situacijos, kuriose atsiduria pagrindiniai filmo herojai. Jos tokios nenatūralios ir nesugebančios suteikti filmui rimtumo bei tikrovės jausmo, jog žiūrint į veikėjų daromus sprendimus norisi paklausti filmo režisieriaus, ar jis tikrai įsivaizduoja taip besielgiančius žmones? Čia gi ne kokia naivi komedija apie gėrį, o pakankamai rimtas temas gvildenanti drama, kuri, beje, visiškai nesugeba išnarplioti tų pačių temų, kurios pirmoje filmo pusėje buvo taip aršiai mums peršamos.
Jeigu jau pradėjau kažką rašyti apie veikėjus, tai jais ir pratęsiu šią pastraipą. Bernadeta – vienintelis įdomus personažas, ant kurio ir laikosi visas šios juostos veiksmas. Jeigu ne ji, nebūtų čia į ką žiūrėti, nes klišiniai antraplaniai herojai kaip „tobula“ kaimynė ir jos pakalikės draugės, darbe paskendęs vyras, maištaujanti paauglė dukra ir psichologė yra tik tam, kad Bernadeta atsiskleistų kaip asmenybė. Nei vienas iš antraplanių herojų neišsiskyrė niekuo, kas galėtų sudominti į kiną atėjusį žiūrovą, nes jie buvo tiesiog per pilki ir nykūs kaip pats Sietlo miestas.
Humoro filme šiek tiek yra, bet jis ne visada suveikia pozityviai, nes kai kurios scenos buvo per daug pritemtos ir neįdomios, kad galėtum juoktis iš jų absurdiškumo. Veiksmas irgi stovintis vietoje. Vienintelis filmo pliusas – tai paskutinis pusvalandis, kai pagaliau įvyksta ilgai laukta kelionė į Antarktidą. Vien ji akimirksniu pagyvino seansą ir nuteikė bent jau kokiam nors įdomiam siužetiniam vingiui. Ir... Keli neblogi sprendimai čia tikrai buvo. Aišku, banalūs, bet koks skirtumas. Svarbu filmo eiga pagyvėjo ir vien dėl to galima pasakyti ačiū.
Visumoje – keistas projektas. Jis nėra labai blogas, bet ir geru jį sunku pavadinti. Gal tiesiog Richardas Linklateris savo filmografijoje turi per daug kokybiško kino, todėl ši juosta šalia kitų jo darbų atrodo pakankamai paprastai ir neišsiskiriančiai. Tikėkimės, kad kitu jo projektu taps kažkas ypatingesnio, nes šis filmas nė iš tolo neprilygsta beveik nei vienam iš jo ankstesnių darbų.
Techninė juostos pusė
Tai yra drama, tai kaip ir daugelis kitų panašaus pobūdžio dramų, tokie filmai gali pasiūlyti labai steriliai atrodančią išorę. Filme buvo galima susižavėti dekoracijomis ir aplinka, kurioje vyko pagrindinis veiksmas, taip pat dėka muzikos buvo bandoma sukurti labai idiliškai atrodančią atmosferą. Iš dalies tai pavyko, nes nors ir pati istorija šlubavo, užtat ji sugebėjo nuteiki itin maloniai peržiūrai būtent dėka ramių muzikinių kompozicijų. Kameros darbas taip pat nepėsčias. Viskas buvo nufilmuota tvarkingai ir detaliai, tad nėra visiškai jokio pagrindo priekaištauti kameros judesiams ir rakursams. Kas dėl montažo... Tai montažas stabilus. Istorija nors ir atrodo užtęsta, bet scenos suderintos viena su kita labai gerai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, atsižvelgus į filmo turinį ir tai, kas čia groja pirmuoju smuiku, galima drąsiai teigti, jog visa juosta sukasi aplinka ją – dviejų „Oskarų“ laureatę Cate Blanchett. Šiai nuostabiai aktorei, kuri kiekvieną rolę pagyvina savo nepriekaištingais vaidybiniais sugebėjimais, jokių priekaištų negali būti. Visos emocijos, kurias ji skleidė filmo eigos metu, buvo tokios natūralios, jog galima akimirksniu buvo patikėti kiekvienu jos ištartu žodžiu. O pats personažas aišku įgavo dar daugiau charizmos dėka jos ilgų ir šmaikščių monologų. Gaila tik vieno, jog tai vienintelis didelis filmo pliusas, kuris išties įsiminė pasibaigus peržiūrai.
Kiti aktoriai kaip Judy Greer, Kristen Wiig, Troian Avery Bellisario, Billy‘is Crudupas, Laurence‘as Fishburne‘as ir Emma Nelson nė iš tolo neprilygo pagrindinio vaidmens atlikėjai. Jie tiesiog čia buvo, neerzino, bet tik tiek. Jokių išraiškingų personažų ar įsimintinos vaidybos nepamačiau. O gaila, nes kai kurie iš jų išties sugeba daug daugiau nei jie pademonstravo šiame filme.
Verdiktas
„Kur tu pradingai, Bernadeta?“ – labai idiliška, rami, tvarkingai iš išorės atrodanti ir šiek tiek savo pernelyg vientisa siužetine linija varginanti drama, kurios svarbiausiu koziriu tampa nepriekaištinga dviejų „Oskarų“ laureatės Cate Blanchett vaidyba.
Filmo ištrauka: