Apie ką mes čia…
Senstelėjęs ir sunkiai bendrą kalbą su artimaisiais surandantis Erlas Stounas greitai gali netekti ir savo ilgus metus puoselėto verslo. Nenorėdamas, kad tai įvyktų, vyras suranda iš pažiūros paprastą ir neblogai apmokamą darbą. Jam tiesiog reikia iš taško A į tašką B pervežti nedidelius krovinius. Jis net nenutuokia, kad tuo kroviniu yra Meksikos karteliui priklausantys narkotikai.
Kūrinio turinys
Clintas Eastwoodas ir jo režisuoti filmai man visuomet kėlė didžiulį pasitikėjimo jausmą, nes žinojau, kad ateidamas į kino teatrą sulauksiu kokybiško ir prasmingo reginio.
Vien atsižvelgus į jo per pastarąjį dešimtmetį sukurtas juostas „Gran Torino“, „Laumės vaikas“, „Amerikos snaiperis“, „Stebuklas virš Hadsono“, „Nenugalimas“ ar „Vaikinai iš Džersio“ galima susidaryti labai palankią nuomonę apie jo talentą. Jau nekalbant apie darbus, kuriais jis mus džiugino būdamas žymiai jaunesnis.
Todėl net ir po to, kai 2018 metų pradžioje jis patyrė fiasko su sunkiai suvokiamu eksperimentu „Traukinys į Paryžių“, noras pamatyti „Kurjerį“ nenuslūgo. Nors kai kurie pikti liežuviai plakė, jog Clintas Eastwoodas išsisėmė ir jam jau laikas eiti į pensiją. Matyt tokių išvadų priėjo po laiminga žvaigžde gimę žmonės, kurie nesuvokia, kad niekas nėra apsaugotas nuo nesėkmių. Bet bala jų nematė. Režisierius su šiuo projektu įrodė, jog turi dar parako kurti gerą kiną.
Ši juosta kardinaliai skiriasi nuo tų filmų, kuriuose visas veiksmas sukasi aplink narkotikus, kartelius bei teisėsaugos darbą. Tai visiškai kitokio pobūdžio pasakojimas, kurio pamatu tampa ne tik tikrais įvykiais paremta istorija, bet ir pamokantis pasakojimas apie senatvę, žmogišką naivumą bei negailestingą vienatvės jausmą.
Visų įvykių epicentre atsiduria devyniasdešimtmetis Erlas Stounas, kurio gyvenimas pasikeičia akimirksniu gavus naują darbą. Jis tampa ne tik pavojingo narkotikų kartelio pasiuntinuku, bet ir žmogumi, kurio portretas puikiai nupaveiksluoja tuos, kurie neturėdami kitos išeities pasiryžta lengviems pinigams. Kaip žinia, dažniausiai po tam tikro laiko viskas atsigręžia prieš juos pačius, nes tiesiog šiame gyvenime nieko nemokamo nebūna. Ir Erlas yra puikiu tuo pavyzdžiu.
Situacijos, į kurias patenka Erlas, irgi labai žmogiškos. Dar neįpusėjus filmui šis personažas priverčia jausti jam pagarbą, užjausti jį bei netgi suprasti jo daromas klaidas. Kartais net ir neigiamą atspalvį turintis žmogus sugeba pakerėti. Ir čia yra vienas iš tokių atvejų, kai laužantis įstatymus žmogus ne tik leidžia suvokti jo veiksmų motyvus, bet dar ir juos pateisinti.
Draminių scenų filme yra nemažai, kaip ir yra kitokių kriminaliniams filmams būdingų elementų. Veiksmo scenos ir įtampos kupini epizodai aišku neužgožia pirminės filme skleidžiamos žinutės, bet ir netampa kažkokiais į šoną numestais siužetinės linijos dalyviais, kurie buvo panaudoti tik tam, kad žiūrovas neužmigtų vidury rodomo veiksmo.
Minimalaus dėmesio apart Earlo gyvenimiškos dramos filme gauna dar ir Kovos su narkotikais valdybos rengiamos operacijos bei šioks toks žvilgsnis į kartelių darbą gabenant narkotikus per JAV regioną. Tiek viena, tiek kita barikadų pusė pasižymi žiaurumu ir pakankamai nemažomis smegenimis, dėl ko jie tampa lygiaverčiais varžovais.
Jeigu man tektų lyginti šį naująjį Clinto Eastwoodo filmą su jo ankstesniais darbais, tai manau, kad daugiausiai „Kurjerio“ panašumų atrasčiau puikioje 2008 metų dramoje „Gran Torino“. Net ir mintis abiejuose šiuose filmuose yra gimininga ir labai aktuali daugeliui iš mūsų. Bet pastarasis visgi labiau paveikia emocionaliai dėl labiau prižemintų problemų, su kuriomis žmonėms tenka susidurti vos ne kiekvieną dieną.
Apibendrinant, galiu pasakyti, jog tai nėra geriausias ar vienas geriausių Clinto Eastwoodo karjeros filmų, bet tai ir ne prastai atliktas darbas, kuris suteikia išties labai gerą laiką kino salėje. Juosta neprailgsta, ji skleidžia labai aiškias mintis apie daromas klaidas ir, kas svarbiausia, ji sugeba atkreipti dėmesį į kasdienines problemas, kurių mes kartais tiesiog nepastebime mūsų visuomenėje.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės išskirčiau labai kruopštų operatoriaus Yveso Belangerio darbą, dėl kurio mes iš pakankamai išvaizdžios perspektyvos galėjome pamatyti šios tikrais įvykiais paremtos istorijos detales. Veiksmo scenose, kurių čia yra keletas, taip pat viskas atlikta preciziškai, jog net minimali įtampa sugeba pavirsti į puikų reginį kino salėje.
Garso takeliu irgi likau patenkintas. Labai gerai čia buvo priderintos įvairiausios muzikinės kompozicijos ir dainos, leidusios sukurti atitinkamai niūrią ir regionui, kuriame vyko siužetinės linijos veiksmas, būdingą atmosferą. Iš geresnių kūrinių paminėčiau Toby‘io Keitho „Don‘t Let the Old Man In“, Willie‘io Nelsono „On the Road Again“ ir Traviso Tritto „Country Club“.
Vaizdo ir garso montažui neturiu jokių priekaištų. Labai patiko, kad taip sklandžiai ir neužtęstai yra vystomas šis pasakojimas. Tai leido labai greitai įsijausti į patį filmą, dėl ko yra tikrai smagu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutinį kartą 2012 metais pasirodęs didžiajame kino ekrane sportinėje dramoje „Gyvenimo vingiai“, Clintas Eastwoodas ir vėl sugeba pradžiuginti mus savo aktoriniais sugebėjimais. Jo vaidmuo iš dalies labai priminė Valto Kovalskio iš „Gran Torino“ amplua, bet tuo pačiu aktorius pasistengė suteikti naujam personažui individualumo dėka savo emocionalių ekspresijų veide.
Antraplanėse rolėse buvo galima pamatyti visai neseniai kine karaliavusį Bradley‘į Cooperį jo paties režisuotoje dramoje „Taip gimė žvaigždė“, talentingus Taissą Farmiga ir Michaelą Peną bei ne ką mažiau žinomus Andy‘į Garcią, Laurence‘ą Fishbourne‘ą ir Cliftoną Colliną jaunesnįjį. Visi aktoriai pakankamai gerai suvaidino savo personažus, bet nė vienas iš jų neišsiskyrė, nesugebėjo prilygti Clinto Eastwoodo charizmai bei jo personažo gilumui.
Verdiktas
„Kurjeris“ – kokybiška ir į pavojingą narkotikų pasaulį įtraukianti kriminalinė drama, kurioje be puikios filmo režisieriaus Clinto Eastwoodo vaidybos galima atrasti ir labai įdomiai sukaltą istoriją, pasakojančią apie paprastą žmogišką naivumą bei norą praturtėti kitų sąskaita.
Filmo anonsas: