Apie ką mes čia…
Laimingai ir meilėje gyvenantys ledo ritulininkas Aleksandras su dailiojo čiuožimo meistre Nadia laukia šeimos pagausėjimo. Jų gyvenimas atrodo lyg pasaka, kurioje trūksta tik vaiko juoko. Tačiau jų džiaugsmas tęsiasi neilgai. Visai netrukus po gimdymo Nadia miršta, o su naujagimiu likęs Aleksandras yra priverstas iš naujo pažiūrėti į gyvenimą ir tuo pačiu tapti geriausiu pasaulyje tėčiu, kuriuo didžiuotųsi jo dukra ir anapilin iškeliavusi žmona.
Kūrinio turinys
Prieš 2 metus pasirodžiusi bei labai nustebinusi dėl savo lengvumo ir paprastumo romantinė istorija apie ledo ritulininko ir dailiojo čiuožimo asės meilę, visiškai neplanuotai sulaukė tokios milžiniškos finansinės sėkmės, jog juostos kūrėjams neliko nieko kito, kaip tik sukurti visiškai nereikalingą tęsinį. Ir juos galima puikiai suprasti, nes tik visiškas kvailys nepasinaudotų tokia proga pasipinigauti.
Pirmoji dalis buvo tikrai žiūrima, todėl kažkokių nuoskaudų jai tikrai nejaučiu. Pats siužetas buvo pakankamai banalus ir tiesiog jau daug kartų matytas kituose panašaus pobūdžio projektuose, kurie atkeliavo iš užsienio. Bet tai netrikdė, nes nuo pradžios iki pat pabaigos mums buvo papasakota konkreti istorija, kuri turėjo labai aiškų ir netgi uždarą finalą. Tad labai skeptiškai žiūrėjau į pratęsimą, kuris buvo kuriamas jau ne vien iš idėjos ar noro nustebinti rusų žiūrovus, bet tiesiog dėl pinigų. Pirmtakas savo laikais užsidirbo pusantro milijardo rublių (tada tai buvo apie 30 mln. dolerių), tai kodėl gi nesukūrus tęsinio, kuris akivaizdžiai gali pranokti šiuos rezultatus?
Manau, kad finansiškai tai tikrai yra įmanomas scenarijus, bet jeigu kalbėsime apie abiejų filmų istoriją, esu labiau linkęs prie pirmojo. Šitoje juostoje pernelyg nenatūraliai mus bandoma vedžioti už nosies dėl visokiausių jausmų ir perdėto dramatizmo, kuris veikia, bet tą daro pakankamai dirbtinai. Nesakau, kad nebuvau susigraudinęs peržiūros metu, nes tai būtų melas, tačiau visos tos scenos, kurios mane, kaip ir daugelį kitų salėje sėdinčių žmonių privertė apsiašaroti, buvo išimtos iš konteksto.
Suprantama, kad čia yra pateikiama ganėtinai skaudi tema, kuri yra susijusi su vaikais ir tėvais, bet ta pati tema ne iki galo yra atskleidžiama per visokiausias sentimentus keliančias ekspozicijas. Todėl žiūri filmą ir matai gražiai atrodantį pasakojimą, kuris neveža taip, kaip tą darė pirmasis filmas. Tiesa, situaciją einant filmui į pabaigą išgelbėja puikus pamokslas, už kurį šiam filmui duodu atskirą pliusą.
Kalbant apie juostos personažus, jie irgi nėra tokie jau įdomūs, kaip pirmtake. Saša lieka toks pats, koks ir buvo, tik kad vienu momentu atsiranda tėvystės jausmas. Ir dėl šio aspekto jis kažkiek bando pasikeisti. O Nadia ir trenerės Šatalinos personažai nesulaukė visiškai jokios evoliucijos. Jos liko tokios pačios, kaip ir 2018-aisiais.
Užtat kas patiko, tai naujai įvestas ir už humoristinę dalį atsakingas ledo ritulio treneris. Aišku, tai buvo labai jau banalus sprendimas pristatyti šį herojų dėl noro praskaidrinti kine susirinkusiems žiūrovams nuotaiką, bet šis planas pavyko kuo puikiausiai. Pati Nadios ir Sašos dukra nekelia labai didelio žavesio. Viskas, aišku, dėl to, kokiu būdu buvo bandoma ją pristatyti šiame siužete.
Visumoje, nes nemanau, kad reikia kažką daugiau pridurti apie šį filmą neišduodant tam tikrų siužetinių vingių, teigčiau, jog tai neblogai įgyvendintas, nors ir labai banalus filmas, kuris karts nuo karto sugeba sukelti daug jausmų dėl graudinančių šios istorijos aspektų. Bet, kaip ten bebūtų, pirmasis filmas mane labiau sužavėjo dėl savo lengvesnio ir tiesiog malonesnio akiai turinio.
Techninė juostos pusė
Iš vizualios pusės, antroji „Ledo“ dalis atrodo geriau nei pirmtakas. Ypatingai, jeigu kalbėsime apie kameros darbą, kuris darė tikrus stebuklus visose čiuožimo scenose bei vaizdo montažą, kurio perėjimas iš vienos scenos prie kitos džiugino akis. Taip pat ryškus filme yra ir garso takelis, kuris buvo papuoštas Alos Pugačiovos, „t.A.T.u“ ar Bastos žymių muzikinių kūrinių perdainavimais (cover‘iais). Garso montažas, dekoracijos, kostiumai ir grimas – irgi tvarkingi ir nekeliantys jokių nemalonių jausmų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kiek čia laiko praėjo nuo „Invazijos“? Mėnuo? Ir štai, kino ekranuose vėl pasirodo Aleksandras Petrovas, kurį prodiuseriai kiša vos ne į kiekvieną didesnį projektą. Čia panaši situacija, kaip ir su Dwayne‘u Johnsonu, kuris jau nuoširdžiai pabodo, nes per metus su juo tenka žiūrėti tris ar net daugiau filmų. Kalbant apie Aleksandrą, tai aktorius vaidina ir vaidina neblogiau, nei pirmoje dalyje. Netgi, sakyčiau, šioje juostoje jam teko žymiai daugiau išspausti iš savęs emocijų nei 2018 metais pristatytame pirmtake. Atsižvelgus į patį siužetinį antros juostos kontekstą, kitaip ir būti negalėjo.
Antraplaniai aktoriai, kaip Nadios vaidmenį įkūnijusi Aglaja Tarasova, trenerę suvaidinusi Marija Aronovoa ir už komiškąją dalį atsakingas visuomet kažkokius kvailius vaidinantis Sergejus Laviginas taip pat nesukėlė jokio diskomforto peržiūros metu. Matėsi, kad aktoriai stengiasi, ir vien todėl negalima nurašyti jų sukurtų vaidmenų.
Blogiausiai ir ne itin įtikinamai iš visų filme pasirodė Nadios ir Sašos dukros vaidmenį atlikusi Vitalija Kornienko. Aišku, devynmečiui vaikui galima atleisti jo neprofesionalumą, tačiau atsižvelgus į šios mergaitės filmografiją, patirties ji tikrai turėjo įgauti vaidindama dar nuo 2013 metų įvairiausio plauko projektuose.
Verdiktas
„Ledas 2“ – savo turiniu emocionalesnis, nors ir ne toks lengvas bei paprastai suvirškinamas kaip 2018 metais pasirodęs pirmtakas. Bet, atmetus pernelyg jau dirbtinus jausmus sukeliančią siužetinę dalį, ši juosta siūlo labai tvarkingai atrodančią išorę su užvedančiu garso takeliu, neblogus aktorių pasirodymus bei savotišką pamokslą apie laimę ir šeimos gerbūvį.
Filmo anonsas: