Daugiau nei dešimtmetį filmavęs bei montavęs įvairias televizijos laidas („Požiūris“, „Protų mūšis“, „Dzin“, „Oplia“ ir kt.), kūręs proginius TV bei dokumentinius filmus („Saulės mūšis“, „Pavergtųjų sukilimas“, „Nežinomi didvyriai“ ir kt.) jis seniai svajojo apie kiną, kuriame būtų rekonstruota didinga Lietuvos praeitis.
„Svajonė apie rimtą istorinę juostą nežinia kada būtų virtusi realybe jei ne pažintis su gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ vadovu Vytautu Navicku. Užteko keleto pokalbių, kad nuspręstume – kuriame filmą. „Leitgiris“ turėjo neįkainojamus dalykus – Viduramžių aprangą, karinę amuniciją, žinių, o mes – techniką, patyrusius vaizdo, garso, šviesų, kompiuterinės technikos ir grimo profesionalus be kurių filmas taip pat nebūtų atsiradęs“, - „Leičio“ kūrimo pradžią prisimena A. Bartkus.
Jis pripažįsta, kad priimti sprendimą kurti filmą buvo bene lengviausia dalis. Po to prasidėjo juodas, nematomas, mėnesių mėnesius trukęs darbas. Vienas iš sunkiausių etapų – tinkamų lokacijų paieška.
Juk Viduramžiais, kuomet ir vyksta veiksmas, gamta žmogui buvo kone svarbiausia jo egzistencijos dalis, lėmusi ir gyvenimą, ir pergales kovose. Taigi būtent gamtai „Leityje“ turėjo būti skirtas itin didelis dėmesys.
Filmo „Leitis“ žiūrovai grožėsis išskirtinai gražiais mūsų krašto peizažais, miškais, itin mažai kur išlikusiomis sengirėmis.
„Atrasti įspūdingiausias vietas be profesionalų pagalbos būtų buvę neįmanoma. Mums labai padėjo Labanoro regioninio parko direktoriaus pavaduotojas Sigitas Žvinys, Aukštaitijos nacionalinio parko specialistė Gintarė Grašytė. Jie parodė tokių vietų, kurios tiesiog gniaužė kvapą: mistika dvelkiantys miškai, pelkės, kemsynai... Aišku, į jas prieiti ir privažiuoti, o tuo labiau jose filmuoti buvo sunku, tačiau rezultatas pastangas atpirko su kaupu – gamta „Leityje“ kuria išties ypatingą atmosferą“, - sako režisierius.
Filmuojant „Leitį“ dar viena rimta užduotimi visai kūrybinei grupei, o ypač aktoriams, buvo virtęs darbas su žirgais.
„Ilgai ieškojome žemaitukų veislės žirgų ir galiausiai susipažinome su netoli Kernavės gyvenančiu Česlovu Marcinausku. Kartu su bendraminčiais, žemaitukais jis buvo nujojęs net iki Juodosios jūros. Tie patys žirgai filmavosi ir „Leityje“. Filmuojant „Leitį“ pagrindiniams aktoriams, kaip tikriems Viduramžių kariams, nemažai laiko teko praleisti balne. Aktorius Andrius Povilauskas mokėjo joti, o štai Kęstučiui Cicėnui valdyti žirgą teko mokytis nuo nulio. Jis lankė privačias pamokas, įdėjo daug darbo, pastangų, bet galiausiai išmoko puikiai joti ir balne sėdėjo kaip tikras profesionalas. Scena, kai du pagrindiniai filmo herojai žirgais keliasi per upę – vieną įspūdingiausių“, - džiaugiasi A.Bartkus.
„Leičio“ žiūrovus jis kviečia atkreipti dėmesį ir į detales, kurios atrodo mažos, bet iš tiesų nėra atsitiktinės.
„Prabėgantis kiškis, skrendantys ar tupintys paukščiai, nulaužta šaka ir daugybė kitų smulkmenų mūsų protėviams bylodavo daugybę dalykų. Taigi iš pirmo žvilgsnio smulkmenos, kurias filme matys mūsų žiūrovai – labai svarbios, o filmo herojams netgi lemtingos“.
A. Bartkus pripažįsta, kad beveik metus trukęs „Leičio“ filmavimas, montavimas, muzikos ir kompiuterinės grafikos kūrimas – sudėtingas procesas. Teko filmuoti ir naktimis, ir spaudžiant dideliems šalčiams. Teko iš sunkiai pravažiuojamų girių traukti įklimpusius automobilius, į atokias lokacijas vežtis ne tik techniką, bet ir žirgus.
Tačiau tuomet, kai visos „Leičio“ dalys „sukrito“ į savo vietas tapo aišku – rezultatas buvo vertas bet kokių iššūkių.
Istorinio filmo „Leitis“ premjera didžiuosiuose kino teatruose – jau kitą penktadienį, liepos 6-tąją.