Apie ką mes čia…
Norėdami paįvairinti savo intymų gyvenimą, sutuoktiniai Simas ir Giedrė pasiryžta naujam eksperimentui – seksui trise su dar viena moterimi. Tačiau po to, kai tai įvyksta, jie abudu pasikeičia. Jis nori daugiau, o ji – bando suvokti susiklosčiusią situaciją.
Matydamas žmonos abejones, Simas sugalvoja pakelti kartelę ir įkalba ją kitam žingsniui – parnerių pasikeitimui. Jis net nesuvokia, jog šis pasiūlymas gali sugriauti jų santykius iki pat pamatų...
Kūrinio turinys
Šie 2018 metai kol kas yra labai liūdni lietuviškų komedijų atžvilgiu. Paklausite kodėl? Ogi todėl, kad beveik visi šiam žanrui priklausantys nacionaliniai produktai privertė jausti tikrą agoniją juos bežiūrint kino salėje. Vasarį mes sulaukėme populiaraus amerikiečių filmo „popžvaigždės istorija“ plagiato pavadinimu „Aš – žvaigždė“, vasarai besibaigiant mus traumavo pilnametražis „Moterys meluoja geriau“ filmas „Robertėlis“, o atėjus rudeniui – likome šokiruoti po genialaus maestro Artūro Orlausko kino šedevro „Pliusas“.
Tiesa, pakankamai gerai atrodė Olego Surajevo prodiusuotas filmas „Grąžinti nepriklausomybę“, kuriam jis dar ir parašė scenarijų. Bet tai tokia maloni išimtis, kuri kino teatrus pasiekė sausio viduryje. Bet po to...
Todėl man, kaip tikiuosi ir daugeliui adekvačių kino mylėtojų, pasidarė labai baisu, kas gi bus toliau. Metai tai nesibaigė, o prieš akis dar laukia kelios komedijos iš įvairių kino kūrėjų. Ir viena iš tokių komedijų – naujasis Tado Vidmanto filmas.
Prieš šį kino kūrėją aš tikrai nieko blogo neturiu, nes tai žmogus, kuris sugeba rasti kompromisą ir kurti universalius filmus skirtingoms žmonių amžiaus grupėms. „Gautas iškvietimas“ – labiau jaunimui, kai tuo tarpu „Trys milijonai eurų“ – vyresniam kino lankytojui. Vienintelis jo darbas, kuris privertė tikrai nuoširdžiai spjaudytis po peržiūros, buvo „Gauto iškvietimo“ tęsinys. Matyt jis man asmeniškai visada mažins lūkesčius prieš einant į kiną pasižiūrėti kiekvieno kito šio režisieriaus filmo.
Taip buvo ir dabar. Tik kad čia labiau kreipiau dėmesį ne į tai, ką Tadas Vidmantas buvo sukūręs 2017 metais, bet į pačią jo naujojo filmo temą, kuri man pasirodė tiesiog nuvalkiota.
Seksas? Svingeriai? Rimtai? Nors, gyvenant tokioje konservatyvioje visuomenėje, kurioje esi smerkiamas dėl to, kad permiegojai su dviem moterimis arba pabandei su kažkuria analinį seksą, tokios temos sulaukia nemažai dėmesio. Gi smagu iš šono stebėti kaip kiti mylisi ir po to aptarinėti kiekvieną jų judesį smerkiančiais moralės balsais.
Su tokiomis ne itin smagiomis nuotaikomis po filmo anonso peržiūros ir atkeliavau į kino salę. Ir, žinot ką? Filmas yra visai kitoks nei jo itin prasta reklaminė medžiaga.
Pirmiausia – ši juosta yra apie dviejų skirtingų žmonių kartų santykius, kurie, norėdami išlaikyti santuokas, ryžtasi kvailystėms bei naujiems eksperimentams, kurie ne visada sutampa su vieno ar kito partnerio moraliniais įsitikinimais.
Antra – tai filmas apie laisvę ir suvaržytą lietuvišką mentalitetą, nes ką gi žmonės pasakys, kad mes čia va šiek tiek paeksperimentavome lovoje. Ir ties tuo Tadas Vidmantas sužaidžia puikiai. Žinant, koks yra civilizuoto vakarų pasaulio gyventojas ir kokie esame mes, kritika yra tikrai reikalinga. Mūsų šalies žmonės nesugeba jaustis savimi, bandyti kažką, kas jiems teikia džiaugsmą ir malonumą dėl kvailų aplinkinių įsitikinimų ir kažkokių idiotų nustatytų moralės normų. Jau turime kelis egzempliorius seime, kurie bando reguliuoti mūsų gyvenimus. Užtenka!
Šios dvi temos nebūtų taip vaizdingai pateiktos, jeigu ne pagrindiniai filmo herojai, kurie sukelia ne tik simpatijas, bet ir leidžia tikrai smagiai pasijusti dėl jų natūralumo. Nesakau, kad čia yra tokie gilūs personažai kaip koks nors Vito Corleone iš „Krikštatėvio“, bet bendras jų pateikimas čia tikrai palieka labai gerą įspūdį, nes jie yra pakankamai gerai išdirbti kaip asmenybės, jų motyvai aiškūs ir kiekvienas pagrindinių herojų padaromas žingsnis turi logišką paaiškinimą.
Kalbant apie humorą, tai jis savotiškas. Buvo tikrai labai smagių ir aktualių šiai dienai juokelių, nuo kurių kelias sekundes gali žvengti kaip išprotėjęs, o buvo ir lėkštų humoristinių vietų, kurios nepridavė filmui pliuso. Nenoriu atskleisti per daug, bet už „Kakės Makės“ juokelį Tadas Vidmantas turi gauti 1000 karmos taškų, nes tai buvo vienas juokingiausių epizodų, kokį man teko matyti lietuviškame kine.
Apibendrinant šią abstrakčią apžvalgą, nes nenoriu sukelti nepatogumų atskleidžiant daugiau filmo siužetinės linijos detalių, galiu pasakyti, jog tai kol kas pats brandžiausias ir geriausias Tado Vidmanto darbas sėdint režisieriaus kėdėje. Ir nors šis filmas turi kelis minusus, jis nespinduliuoja originalumu ir kartais primena televizinį projektą, tai visgi mano nuomone pats maloniausias kol kas šių metų siurprizas lietuviškos komedijos žanre.
Techninė juostos pusė
Kalbėti apie techninius aspektus lietuviškame kine nėra taip lengva, o ką jau sakyti apie komedijas, kurios dažniausiai apsiriboja vien tik neblogais garso takeliais ir vaizdingais operatoriaus darbais. Čia irgi lygiai taip pat. Muzika filme puikiai sukuria žaismingą atmosferą, kameros darbas leidžia nuodugniau pažvelgti į pagrindinių herojų buitį, o vaizdo montažas priverčia su malonumu stebėti pakankamai nuosekliai išdėstytą istoriją. Todėl šičia mano komplimentai keliauja kūrybinei komandai, kuri pasistengė pateikti tikrai smagų akims vaizdą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba... Kai pamačiau „Tarp pilkų debesų“, negalėjau patikėti, kad pagaliau lietuviškame filme aktoriai natūraliai vaidina, o ne staiposi kaip kokiame „Domino“ teatre. Tiesa, tai buvo užsieniečiai, kuriems teatrinė vaidyba nėra būdinga. Todėl šiuo klausimu, mūsų visiems puikiai pažįstamos ekrano ir scenos žvaigždės beveik visuomet pralaimi.
Šiame filme situacija šiek tiek geresnė. Tokie talentingi žmonės kaip Vytautas Kaniušonis ir Giedrius Savickas sugeba savo personažams suteikti natūralumo, todėl bežiūrint į juos nekyla jokių klausimų, kur jie vaidina – kine ar teatre.
Seksualiausio balso savininkė (ir ne tik jo) Inga Valinskienė sužavi. Nepasakyčiau, jog ji čia vaidino taip gerai, jog jai būtų galima skirti kokį nors apdovanojimą, bet visumoje, gavosi tikrai neblogas personažas, kuris bent jau neerzino.
Taip pat visai neblogai, bet ne puikiai, pasirodė Gelminė Glemžaitė su Martynu Nedzinsku. Gaila dėl vieno – stiprios chemijos tarp šių aktorių nebuvo, todėl ir personažai gavosi ne tokie tikroviški, nors, kaip jau minėjau aukščiau, pakankamai atviri ir žavūs.
Verdiktas
„Lietuviški svingeriai“ – kol kas geriausia šių metų lietuviška komedija, kuri paperka savo paprastumu, taikliais, nors kartais ir labai nuvalkiotais juokeliais, aktualios mūsų šalies visuomenės problemos kritika ir akims maloniais techniniais juostos kūrėjų komandos sprendimais.