Apie ką mes čia…
Išmintingam gyvūnų karaliui liūtui Mufasai ir jo žmonai Sarabei gimsta sūnus. Jie jį pavadina Simba. Vos tik pradėjęs vaikščioti, Simba nenustygsta vietoje, norėdamas patirti kuo daugiau nuotykių ir tuo pačiu įrodyti savo tėvui, jog jis nebėra vaikas, kuriam reikia priežiūros. Tačiau, vieną nelemtą dieną, Simba padaro didžiausią savo gyvenime klaidą, kuri apverčia jo nerūpestingą gyvenimą aukštyn kojomis.
Kūrinio turinys
Jau beveik dešimtmetį perkurianti savo klasikines animacines pasakas į vaidybinius filmus, studija „Walt Disney“ šįkart dėmesį skyrė išties ypatingau juostai – du „Oskarus“ pelniusiam 1994 metų kino projektui „Liūtas karalius“. Šis prieš dvidešimt penkerius metus kino ekranuose pasirodęs filmas pavergė milijonų žmonių širdis, todėl bėgant metams jo reikšmė populiariajai kultūrai tik augo.
Ir, jeigu tiksliau, kaip dauguma neįsivaizduoja Kalėdų be „Vienas namuose“, tai animacijos gerbėjai neįsivaizduoja šio žanro be „Liūto karaliaus“. Ne veltui daug kas įvardija jį kaip geriausią „Walt Disney“ filmuką.
Tad, turint tokį kultinį pirmtaką, studijai reikėjo labai gerai pagalvoti, ar perdirbinys nesukels nepasitenkinimo tarp gerbėjų, kurie užaugo žiūrėdami 1994 metų juostą. Aš irgi augau tada, kai šis filmas buvo ant bangos, todėl galiu pasakyti, jog jis man primena vaikystę.
Todėl su nekantrumu laukiau naujo žvilgsnio į šią „hamletišką“ tragediją, bet bijojau, kad viskas atrodys labai paviršutiniškai. Ir mano baimė pasitvirtino.
Filmas ne tik neprilygo originaliam projektui, bet ir jo pateikimas nesukėlė jokių pozityvių emocijų. Net ir nostalgija buvo kažkur palaidota, kai išvydau tokias bedvases scenas.
Kodėl taip sakau? Pirmiausia – tai yra juosta, kuri viena po kitos atkūrė animaciniame filmuke matytas scenas. Originalumo čia nulis, tik scenos šiek tiek prailgintos. Bet ar jos sukelia kokias nors teigiamas emocijas? Ne. Kodėl? Nes mes matėme originalą, kuris turėjo nemažai staigmenų ir scenų, kurios privertė užjausti herojus.
Buvo įdomu stebėti, kaip rutuliosis jų likimai, kaip pasibaigs ši istorija, ar visi veikėjai sugebės išlikti iki galo. Šiame filme to, deja, nebuvo. Įsivaizduokite, pirmą kartą žiūrite penktąjį „Žvaigždžių karų“ epizodą nežinodami, kad vienas herojus kitam iš tiesų yra tėvas. Ir, po daugelio metų, studija nusprendžia perdaryti šį filmą su daugiau prabangių specialiųjų efektų, bet visas siužetas lieka toks pats. Ar patirsite šoką? Ne, nes Jūs jau žinosite, kas kam yra tėvas.
Čia buvo lygiai tas pats, kai rodė sceną su Mufasa ir Randu. Gražiai atrodė, bet kai bandoma per prievartą sukelti graudulį, tai nesuveikia. Visgi sėkmingai šokiruoti šiais laikais yra sudėtinga, o ką jau kalbėti apie perdirbinius, kurie nepasižymi jokiu originalumu.
Kalbant apie herojus, tai Mufasa, Simba, Nala, Randas – paprasti, niekuo neišsiskiriantys personažai, kurie tiesiog buvo ekrane. Nei juos įsimyli, nei jų nekenti.
Vieninteliai dėmesio verti personažai buvo Pumba ir Timonas. Jie buvo ir juokingi, ir turėjo šarmo, o kas svarbiausia – jie atsiskleidė kaip įdomūs herojai, kurie pasirodydavo ekrane tada, kai to labiausiai reikalavo siužetinė linija.
Todėl jie ir nenusibosta taip greitai, kaip kiti juostos personažai.
Apibendrinus, nes išties nėra ką čia daug kalbėti apie tikslų animacinės juostos perdirbinį, galiu pasakyti, jog studijai tiesiog nereikėjo liesti 1994 metų filmuko ir jo perdarinėti, nes jis ir dabar žiūrisi labai smagiai. O bedvasių filmų mes ir taip jau daug turim. Kartais tiesiog reikia sustoti ir nesiimti to, kas gali sukelti dviprasmiškas reakcijas – tokiu filmu būtent ir tapo naujasis „Liūtas karalius“. Tiesa, jam lemta uždirbti daug, bet nelemta pasilikti žiūrovų širdyse, kaip tai padarė puikusis originalas.
Techninė juostos pusė
Ankstesnis Jono Favreau filmas „Džiunglių knyga“ stebino savo technologiniais pasiekimais, kuriuos buvo labai sunku pranokti. Sunku, bet įmanoma. Ir būtent ši misija buvo įvykdyta šiame filme. Specialiųjų efektų grožis čia – pasakiškas. Trimatė erdvė – pasakiška. Tikrai nėra prie ko prikibti, nebent galima būtų tai padaryti dėl gyvūnų išraiškų, kuomet ekrane vystomas koks nors emocionalus pokalbis.
Bet tai nelabai trikdo. Tiesa, filmą žiūrėjau „IMAX 3D“, tad sunku pasakyti, ar taip pat jausis tiems, kas juostą žiūrės įprastoje kino salėje.
Užtat prikibsiu prie garso takelio. Jis neturėjo tokios dvasios ir poveikio bendram vaizdui, kaip buvo animaciniame filme. Daina „Circle of Life“ buvo atlikta labai paprastai ir neišraiškingai. Nėra ko lyginti su Eltono Johno atlikimu prieš dvidešimt penkerius metus. Taip pat „nelipo“ ir kitos. „Hakuna matata“ ar „The Lion Sleeps Tonight“ neturėjo to išskirtinio šarmo, kuris buvo būdingas originaliame filme. Nesakau, kad jos buvo blogai atliktos, tiesiog jos neturėjo to cinkelio ir tiek.
Kiti techniniai aspektai, tokie, kaip garso ir vaizdo montažas – idealūs. Puikiai buvo pasidarbuota su scenų perėjimais. O garsas pačiose epiškiausiose filmo vietose buvo tikra palaima ausims. Dėl stipresnių momentų buvo galima pasijustin taip, lyg būtum viso šio veiksmo epicentre.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostą teko žiūrėti originalo kalba, tad komentuoti apie lietuvišką įgarsinimą negaliu. Užtat turiu keletą pastabų originaliai versijai. Donaldas Gloveris, kuriam atiteko garbė įgarsinti suaugusį Simbą, pasidarbavo tikrai neblogai. Jo dainavimas ir balsas derėjo prie šio personažo, tad Simba čia buvo išties gerai perteiktas. Bet Beyonce... Žinot, žiūrint filmą atrodo, lyg kažkas čia būtų ne taip. Ir būtent toks yra šios žymios amerikiečių dainininkės įgarsinimas. Jos balsas visai netiko Nalai.
Užtat pradžiugino Sethas Rogenas su Billy‘iu Echneriu, kuriems teko padovanoti savo balsus Pumbai ir Timonui. Puikus, juokingas, turintis šarmo ir malonus ausims tandemas. Iš pliusų paminėčiau dar „Oskaro“ laureatą Jamesą Earlą Jonesą, kuris antrą kartą įgarsino Mufasą ir pagrindinio blogiečio vaidmenį įgarsinti gavusį Chiwetelį Ejioforą. Vyrai pasidarbavo iš peties.
Apibendrinant, nekalbant apie Beyonce, gerai atliktas darbas, kuris nepadarė gėdos originalui.
Verdiktas
„Liūtas karalius“ – įspūdingų specialiųjų efektų prifarširuotas kultinės 1994 metų animacinės juostos pedirbinys, kuris be kvapą gniaužiančios techninės dalies negali pasiūlyti visiškai nieko naujo, o tik tiksliai perkurtas originaliosios juostos scenas, kurioms trūko elementaraus nuoširdumo.
Filmo anonsas: