Apie ką mes čia…
Sue Ann, leidžianti jaunimui savo namuose rengti vakarėlius, turi kelias svarbias taisykles. Vienas iš vakarėlio jaunuolių visada turi išlikti blaivas, jos namuose negalima vartoti necenzūrinių žodžių ir jokiu būdu niekam nevalia eiti į jos kambarį. Tačiau taisyklės tam ir yra, kad jas laužyti. Taip pagalvojo ir vienas iš vakarėlio dalyvių, kurio gyvybė dabar priklauso nuo namų šeimininkės malonės.
Kūrinio turinys
Apie šį filmą visiškai nieko nežinojau, kol pirmą kartą kine nepasižiūrėjau jo anonso. Jis man pasirodė neblogas, kaip ir daugybės panašaus pobūdžio siaubo trilerių, kuriuose dominuoja kažkuo apsėstas maniakas. Tokie filmai dažniausiai suteikia šiokią tokią pramogą kine, bet sakyti, kad jie yra labai baisūs, negalėčiau. Todėl eidamas į jį neturėjau jokių didelių lūkesčių, nes tikėjau, kad manęs lauks mažiausiai neblogas reginys. Bet čia jau tokias prielaidas padariau dėl to, jog juostos režisieriaus Tate‘o Tayloro ankstesni darbai kaip „Tarnaitė“ ar „Džeimsas Braunas: Pakeliui į viršų“ man padarė labai gerą įspūdį. Ir nesuklydau. Filmas išties suteikė puikią pramogą, bet kas labiausiai mane nustebino, jog jis buvo panašus savo pateikimu ir atmosfera į tokius nuostabius darbus kaip „Mizerė“, „Paranoja“, „Mirties namai“ bei „Psichopatas“.
Visas filmo siužetas nors ir sukasi aplink jaunimą, kuris nori smagiai praleisti laiką vakarėliuose, bet jo esmė yra pagrindinė herojė Sue Ann, kurią visi vadina Ma. Ji turi paslaptį, ji gerai ją slepia ir nenori, kad ši paslaptis, kuri gaubia jos namą, išaiškėtų. Todėl jos apsėdimas ir noras pakenkti taisyklių nesilaikančius jaunuolius iš dalies yra pagrįstas jos pačios įsitikinimais. Būtent todėl stebėti neprognozuojamos, bet iš pirmo žvilgsnio geraširdės moters veiksmus yra didžiulis malonumas, kuris suteikia peržiūrai ne vien painią intrigą, bet ir sukelia nemažai įtampos. Net ir patys tikriausi siaubo filmai ar kieti trileriai kartais neturi tiek daug efektingų momentų, sugebančių išlaikyti žiūrovo dėmesį nuo pradžios iki pabaigos.
Kaip jau minėjau, viskas čia beveik sukasi aplink Mą, kuri tampa ne tik įdomiausiu šios juostos herojumi, bet taip pat ir pačiu ryškiausiu filmo personažu, prieš kurį visi kiti atrodo tikrai labai paprastai. Netgi žinant, kokius kėslus turi Ma, tu jai simpatizuoji, nes tai labai gerai išdirbtas personažas, kurio motyvus galima labai paprastai suprasti ir net tam tikrais momentais pritarti.
Be Ma ir aplink ją besisukančių aukų, jei galima tuos jaunuolius pavadinti aukomis, filmas suteikia mums dar ir visai prasmingą istoriją. Jos pabaigoje yra šioks toks moralas, kuris galbūt privers apgalvoti kai kuriuos mūsų gyvenime daromus sprendimus, jeigu aišku žiūrovas turi smegenų ir supranta, ką režisierius norėjo tuo pasakyti. Malonu ir tai, jog istorija vystoma žvaliai, be jokių užtemtų momentų, kurie priverstų jausti nuobodulį. Todėl tos 100 minučių filmo trukmės prabėga išties greitai.
Visumoje, nes čia tokio pobūdžio siaubo trileris, kuris turi kelis svarbius siužetinius vingius, apie kuriuos turiu tylėti, galiu teigti, jog naujas Tate‘o Tayloro darbas „Ma“ tikrai yra vertas dėmesio bei laiko, jeigu aišku prijaučiate tokiam žanrui ir mėgstate filmus apie psichiškai nestabilius žmones bei maniakiškus kėslus turinčias personas.
Techninė juostos pusė
Ką galima pasakyti apie tokio kuklaus biudžeto filmo techninę pusę? Daug. Visgi šis filmas puikiai žiūrėjosi ne vien dėl gerai išvystyto pagrindinio personažo, bet ir dėl išorės. Režisieriui puikiai pavyko išgauti kraupią atmosferą, kurios galėtų užpavydėti net ir patys baisiausi siaubo filmai. Viskas aišku dėl spalvų gamos, dekoracijų ir nuostabaus operatoriaus darbo, pasistengusio mums iš labai įdomių rakursų pateikti kai kuriuos esminius siužetinei linijai momentus. Prie viso to gauname ir kraupią atmosferą pagardinančias muzikines kompozicijas, leidusias pasijusti išties ypatingai. O kai dar ir nepasišiukšlinama su garso ir vaizdo montažu, yra išvis pasaka. Istorija vystosi sklandžiai, įtemptai ir intriguojančiai iki pat finalinės scenos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dviejuose ankstesniuose režisieriaus Tate‘o Tayloro filmuose „Tarnaitė“ ir „Džeimsas Braunas: Pakeliui į viršų“ vaidinusi „Oskaro“ laureatė Octavia Spencer ir vėl nenuvilia – ji čia fantastiška. Jos suvaidintas personažas Sju sukelia labai daug emocijų stebint kiekvieną jos pasirodymą ekrane, o ką jau kalbėti apie pačios aktorės metamorfozes iš geraširdės moters į savo aukas persekiojančią pabaisą. Vien dėl aktorės vaidybos šios juostos peržiūra tampa tokia šiurpi ir įtraukianti, lyg tai būtų 1990 metų „Mizerė“.
Antraplanėse rolėse be iš 90-ųjų kultinių filmų „Gimę žudyti“ ir „Nuo sutemų iki aušros“ žinomos žvaigždės Juliette Lewis, pasirodė nemažai jaunų kino veidų, kurie tiesą sakant nubluko prieš pagrindinės aktorės profesionalumą. Nesakau, kad kitus svarbius vaidmenis filme suvaidinę Diana Silvers, McKaley‘is Milleris, Corey‘is Fogelmanis, Dante‘is Brownas ar Gianni Paolo buvo tragiški. Tikrai ne. Tačiau nei vienas iš jų neišsiskyrė iš minios, dėl ko stebint juos ekrane nebuvo taip įdomu.
Verdiktas
„Ma“ – neįtikėtinai kraupus „Oskaro“ laureatės Octavios Spencer benefisas, kuriame ji ne tik pademonstruoja didžiulį savo talentą, bet ir taip pat sukuria personažą, vežantį ant savo pečių visą filmo siužetinę liniją. Be jos vaidybos, šis šiurpus, netikėtas ir be galo moderniai pateiktas siaubo trileris be abejonės tampa vienu iš geresnių šiais metais savo žanro atstovų.